„Birželis. Žydi gėlės, kvepia alyvos, artėja vasaros atostogos. Džiugi birželio 10-oji šiandien. O prieš 80 metų birželis Lietuvoje buvo kitoks…“ – tokiais žodžiais Kurtuvėnų bibliotekos vyresnioji bibliotekininkė Aurelija Kniurienė pradėjo „Gyvosios istorijos pamoką“, į kurią susirinko Dubysos aukštupio mokyklos Kurtuvėnų skyriaus pradinukai su mokytojomis Dainora Čepule, Vida Radionoviene ir Ausma Valiene. „Gyvosios istorijos pamoką“ pravesti maloniai sutiko dukart tremtinys Romualdas Baltutis – inžinierius technikas, kibernetikas, radiolokacijos specialistas, išradėjas, vienas iš Dviračių muziejaus Šiauliuose kūrimo iniciatorius, didžiosios Kunigaikštystės Žemaitijos bajorų Bytautų palikuonis, gimęs ir gyvenęs Kurtuvėnų mokykloje.
„Taip, aš gyvenau jūsų mokykloje ir 1941 m. birželio 14 d. rytą į Sibirą buvo ištremta mūsų šeima: mama Petronėlė Baltutienė, aš – septynerių metų ir dvi sesutės (5-erių ir 4-erių). Tėtis – tuomet dirbo mokyklos direktoriumi, buvo išvykęs į sanatoriją Birštone.“ Svečias pasakojo ramiai, iš lėto apie tai, kaip verkęs iki pat Baltarusijos sienos, nes tėvelis buvo ne su jais. Kažkurioje stotyje sustojus keliems ešelonams su tremtiniais, Romualdas staiga pamatė tėvo veidą priešais stovinčio vagono langelyje. Lemtis ar atsitiktinumas leido susitikti ir tėtei pereiti pas vaikus.
Sibire apgyvendino tremtiniams pastatyto barako 14 kv. m. kambarėlyje tris šeimas (9 žmones). Mokėsi neturėdami priemonių, nebuvo sąsiuvinių, rašė į senų knygų paraštes, rašymo priemonė buvo paukščio uodegos ar sparno plunksna pasmailintu galu, rašalas – burokėlių „rasalas“, liniuotė – išdrožtas pagaliukas. „Jei turėjai paprastą pieštuką, tai tu jau buvai tikras turtuolis“, – sakė R. Baltutis.
Jis pasakojo apie tai, ką valgė, kai parduotuvėse nieko valgomo nebuvo. Tikras gardėsis buvo pakepinti grūdai, kurių „netyčia“ pribyrėdavo į batus ar kišenes, kai nueidavo padėti į sandėlį valyti grūdų. Parsinešę tuos grūdus išvalydavo, susimaldavo ir mama išvirdavo košės. Mokinukai ne tik klausėsi pasakojimo, bet ir patys galėjo išbandyti grūdų malimo aparatą (tai ant vieno akmens su iškaltais grioveliais papilami grūdai, o kitu akmeniu spaudžiant jie sutrinami).Vasarą valgydavo laukinių svogūnų laiškus, iš kurių mama sugebėjo net košę išvirti ar paplotėlius iškepti. Tų svogūnų laiškų R. Baltutis atvežė ir davė paragauti pamokos dalyviams. Mama dirbo miške, kur pietums gaudavo kruopų sriubos dubenėlį, kurį parnešdavo vaikams.
Apsirengimo neturėjo, nes ką geresnio turėjo jau buvo išmainę su vietiniais į maistą. Vaikai eidavo į kalnus, kur ganėsi avių bandos, tai sučiupę aviną, šokdavo ant nugaros ir pešdavo vilnas, kurias parsinešę suverpdavo verpste (visi vaikai mokėjo ja naudotis). Svečias rodė ne tik verpstę, bet ir paties pagamintą adatą, ylą, kuria išmokęs siūti veltinius, batus.
Gydydavosi patys, nes nei gydytojų, nei vaistinių nebūdavo. Žaizdas gydydavo tepalu iš mumijo. Jo kilmė tokia: ypatinga kalnų pelių veislė – mumio minta vaistingų laukinių augalų sėklomis, jų išmatos per metus suakmenėja ir storai nukloja aukštų Altajaus kalnų atbrailas lyg asfaltu. Pasiekus, nusilaužus tos masės jau buvo galima gamintis vaistus ir sveikti.
R. Baltutis pasakojo, jog dvasinei atgaivai giedojo ir dainavo tėtės sukurtas dainas. Vieną tėtės Liudo Baltučio dainą ,,Paukštelio vargai“ R. Baltutis pamokė dainuoti vaikus. Pamokos dalyviai apžiūrėjo R. Baltučio pieštus Sibiro peizažus, portretus, tėtės piniginę, kurioje buvo įsiūta trispalvė, verpstę, rašymo priemones ir daug vertingų daiktų, išlikusių nuo tų sunkių ir skaudžių metų.
Vyresnioji bibliotekininkė A. Kniurienė pasiūlė apžiūrėti parodą ,,Po tamsos – šviesa“, kurioje eksponuojamos R. Baltučio sudarytos vertingos knygos, liudijančios apie tremtinių gyvenimą Sibire: „Septyniolika metų be Tėvynės“, „Sibiro Alma Mater“ 6 tomai. Tėvo atminimui iš atminties užrašytos jo pasakos, iliustruotos jo piešiniais ir nuotraukomis, sudėtos į knygutę „Jurgiuko Spurgiuko ir dėdės Jokūbo nuotykiai“.
Gyvoji istorija palietė mokinių jausmus, vertė susimąstyti apie sunkius laikus, apie šių dienų laimingą gyvenimą. Dėkojame Romualdui Baltučiui už įdomią pamoką, pasakojimus apie sunkių išbandymų laikotarpį, tremtinių dvasinę stiprybę.
Aurelija Kniurienė,
Kurtuvėnų bibliotekos vyresnioji bibliotekininkė
