Memelio gaisras / Diana Latvė. – Vilnus: Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla, [2020]. – 222, [2] p.
Dianos Latvės novelių romano „Memelio gaisras“ istorijos peržengia amžių ir valstybių ribas. Visus rašytojos pasakojimus vienaip ar kitaip sieja trys veikėjai – Jonas Kelis, jo sūnus Mikė ir neregimas, atmintį istorijos tėkmėje išsaugantis laikas.
1854-tais metais kilo didžiulis gaisras Klaipėdoje, kuris tuo metu vadinosi Memeliu. Ugnis įsiplieskė miesto šiaurėje, greitai išplito ir sunaikino du trečdalius Klaipėdos pastatų. Be namų liko keli tūkstančiai gyventojų. Sudegė daugybė turto, nes tuo metu vyko Krymo karas ir visi sandėliai buvo užpildyti atsargomis. Tokiame įdomiame fone susiklosto keisti „Memelio gaisro“ įvykiai, į kuriuos įsitraukia Solovkų salų vienuolyno vienuoliai ir pora angliškų fregatų. Paslaptingą gaisro naktį ne tik dega žmonių turtas ir namai. Įsiplieskia ir karšta meilė.
Po daugiau nei šimto metų Klaipėda visiškai pasikeitusi. Gaisras toli praeityje, miestas atkurtas, praeitis pamiršta ir nevertinama. Vakarų laivų remonto gamyklos statybų metu be gailesčio sunaikinamas Smeltės pusiasalis bei visi atsiminimai apie Mažąjį Smeltės kaimą. Biurokratams mažiausiai rūpi išsaugoti praeitį.
Romanas daugiasluoksnis. Iš pažiūros nesusijusios istorijos vyksta skirtingu laiku ir vietose. Autorė tekstą dėlioja iš istorinių bei mitologinių elementų. Visgi paaiškėja, kad į visumą noveles jungia bendri personažai, aplink juos besisukantys įvykiai ir laikas, kuris nepraranda atminties ir saugo istoriją.
„Bandau užčiuopti praeitį, o kai nepavyksta – išsigalvoju nebūtų dalykų, jie tampa vis realesni. Kas, jei mano pramanai ateityje virs istorija? Tuomet visa praeitis – vien išgalvotos legendos“, – Diana Latvė.