Metų knygos rinkimai vyksta jau šešioliktą kartą. Akcijos tikslas – skatinti gyventojus domėtis šiuolaikine lietuvių literatūra. Paežerių biblioteka dalyvavo projekte knygų suaugusiems grupėje. Projektui „Skaitykime šiuolaikinių lietuvių autorių prozą“ buvo skirtos penkios knygos. Knygų penketukas: A. Andriuškevičius „Nesufalsifikuotų dienoraščių fragmentai: 2002-2015“, A. Kavaliauskaitė „Kūnai“, H. Kunčius „Geležinė Stalino pirštinė“, S. Parulskis „Dvigubo dugno keleiviai“, U. Radzevičiūtė „Grožio ir blogio biblioteka“ Skaitytojai mielai skaitė, dalijosi mintimis apie perskaitytas knygas, rekomenduodami jas paskaityti kitiems. Keletas skaitytojų pasidalijo mintimis apie perskaitytas knygas. Štai skaitytojos Reginos V. įspūdžiai apie perskaitytą A. Andriuškevičiaus knygą „Nesufalsifikuotų dienoraščių fragmentai: 2002-2015“.
„Apostrofa“, 2020:
Skirtukas: „Pagrindinis mano darbas šioje žemėje – gyventi“.
Iš miniatiūrinių tekstukų lyg iš spalvotų vitražo stikliukų susidėsto įdomi ir spalvinga kultūros žmogaus – erudito asmenybė, jo filosofinės ir estetinės nuostatos.
Madingas lengvas flirtas su postmodernizmu nenusveria tūkstantmečius atlaikiusio budistinio suvokimo apie „pagrindinį darbą šioje žemėje – gyventi“. Gyventi stebint, klausant, sugeriant visa, kas gera ir gražu, kas vertinga, o po to grąžinant atgal – per kūrybą. Ir tada tarsi japoniškoje miniatiūroje šmėsteli subtili gamtos detalė ar žmogaus kontūras. Tikslus ir nesumeluotas. Absoliuto ilgesys bei amžinumo ir laikinumo apmąstymai praskleidžia uždangą tarp Šiapus bei Anapus, ir tuomet kaip atsakymas, kaip pažadas beribės fantazijos žybsniais atkeliauja Sapnai – tarsi atsvara kasdienybei…
Maloniai nuteikia leidyklos „Apostrofa“ elegantiškas darbas, liudijantis subtilią pagarbą Autoriui ir jo Žodžiui. Viskas apgalvota. Net iki skirtuko“.
Šitokia skaitytojos nuomonė byloja apie patirtus nepakartojamus įspūdžius. Tai puikus knygos įvertinimas.
Herkaus Kunčiaus „Geležinė Stalino pirštinė“ sulaukė ir kitokio skaitytojų vertinimo.„Knygoje spalvingai atskleistas sovietų ir komunizmo išsigimimas, pateikta daug istorinių faktų, kurie, matyt, daugeliui skaitytojų nežinomi. Tačiau, mano nuomone, knygoje per daug autoriaus fantazijų interpretuojant istorinius faktus, iškreipiant istorinę tiesą. Man asmeniškai šioje knygoje nepatiko per daug šokiruojančių aprašymų (pvz., kalinių kankinimo ir mušimo epizodai, akcentas į gausybę homoseksualių santykių). Vietomis sunku suprasti, kur aprašomas realus veiksmas, o kur kankinamo herojaus kliedesiai“.
Tokia skaitytojos Almos L. nuomonė. Tačiau Solveiga V. sako, kad tai „ labiausiai patikusi iš perskaitytų knygų. Skaityti buvo lengva ir įdomu“. Dvi skaitytojos, dvi skirtingos nuomonės apie tą patį kūrinį.
Sigito Parulskio knyga „Dvigubo dugno keleiviai“ skaitytojai Almai L. suteikia geras emocijas. „Knyga, kurioje tekstas ir vaizdas labai organiškai dera tarpusavyje, papildo vienas kitą, pratęsia, išryškina vienas kitame geriausią, nustebina paprastai, labai žmogiškai priverčia nusišypsoti… Ir tiesiog smagus atradimas ir skaitytojo nuotykis“.
„Perskaičiau Akvilės Kavaliauskaitės knygą „Kūnai“, tačiau ši knyga nelabai patiko,“ – sako Solveiga V. Kitokios nuomonės yra Alma L. Tai „knyga, kurioje daug istorijų, paliečiančių vis kitą problemą. Man patiko neįpareigojančiai trumpos istorijos, priverčiančios susimąstyti. Lengva skaityti tokias, rodos, artimas širdžiai noveles“.
Undinės Radzevičiūtės knyga „Grožio ir blogio biblioteka“ suteikė malonias akimirkas skaitytojoms ir sulaukė palankaus vertinimo. „Įdomi knyga, buvo malonu ir lengva skaityti“-,trumpa ir aiški Solveigos V. nuomonė. Plačiau apie knygą įspūdžiais dalijasi skaitytoja Aurelija Ž.: „Knyga, kurioje anksčiau dažnai naudota antropoderminė bibliopegija, įpinama į pagrindinių veikėjų gyvenimą, kurio pagrindinis siekis – retų, žmogaus oda įrištų, knygų kolekcijos pildymas. Veimaro respublikos Berlyne įmanoma viskas, tik kokios viso to pasekmės? Ar jų apskritai yra ir gali būti? Iškyla klausimas, kur yra grožio ir gėrio, meno ribos, o bjaurumo estetikos leitmotyvas išnyra vis kitoje situacijoje. Teiginys „Dievas mirė tarsi įgalina pagrindinį veikėją ryžtis bet kam, kad pasiektų savo tikslą, o istorinis laikmetis tikslo siekimą dar ir palengvina. Tačiau laikmečiai keičiasi, bet ar keičiasi žmonės… Puiki knyga, kurią skaičiau su malonumu. Tad labai rekomenduoju ir kitiems“.
Nuomonės išsakytos, be emocijų, be diskusijų. Balsuojant išrinkta labiausiai patikusi knyga. Žinia, apie perskaitytas knygas, keliauja ir keliaus iš lūpų į lūpas. Knygos pasieks vis naujus ir naujus skaitytojus.
Siga Paplauskienė
Paežerių bibliotekos bibliotekininkė
