METŲ LAIKAI

Keturi metų laikai sudaro tą didįjį ciklą, kuriame išryškėja mūsų planetos grožis. Visi keturi yra puikūs ir išmintingi mokytojai. Visada nekantriai laukiame pavasario – atėjęs po ilgos žiemos, jis džiugina atgyjančia gamta ir nekantriu vasaros laukimu. O ši mums atneša saulę, šilumą ir atostogas! Ruduo dovanoja derlių ir po vasaros linksmybių vėl kviečia susitelkti į darbus. O žiema? Žiemą būna Kalėdos ir, jeigu pasiseka, sniego!

O kaip metų laikus mato mokiniai? Ginkūnų Sofijos ir Vladimiro Zubovų mokyklos VIII klasės mokiniai, nuotolinių dailės pamokų metu gavo užduotį – suderinti vaizdą ir tekstą. Kuriantiems pateiktis užduočiai „Metų laikai“ mokiniams buvo rekomenduojama naudoti savo turimas fotografijas (neskubėti imti jas iš interneto) ir kiekvienam metų laikui pritaikyti poetų sukurtą tekstą. Kokius vaizdinius poetai pasitelkia, eiliuodami apie metų laikus, galite perskaityti ir peržvelgti moksleivių pateiktas fotografijas virtualioje parodoje „Metų laikai“.

Rimvida Linauskienė,
Ginkūnų bibliotekos vyresn. bibliotekininkė

METŲ LAIKAI

PARENGTA PAGAL GINKŪNŲ SOFIJOS IR VLADIMIRO ZUBOVŲ MOKYKLOS

VIII KLASĖS MOKSLEIVIŲ DARBUS

Štai tokie metų laikai –
šalti, lyjantys, šilti ir gimstantys…
Išskrenda gandrai ir atskrenda
išsiilgę namų, kai jau žolė žalia…

PAVASARIS

PAVASARIS prakala pumpurus,
Žiedais apkaišo metūges –
Kvepėjimu aštriu, lyg kamparu,
Beržuos apsvaigsta gegužės.

Tai panašu į meilę, lyg į meilę,
Ir ilgu, ir noris eit tolyn keliu,
Lyg tam lunatikui Jogailai, –
Klausyti gegužių, klausyt lakštingalų..

Pasižiūrėti į žiedus sužiurusius…
O kiek akių! lyg tų, lyg mėlynų!
O danguje žydram, lyg jūroje
Piratas, mėnuo sėlina…

Švelnus pavasaris, lyg pabučiavimu,
Žiedams prakals nedrąsiai pumpurus,
Bet ir pavasaris, ir mūs gyvenimas
Ištirps bematant, tartum kamparas.

JONAS AISTIS

Nuotr. Andrius Gasiūnas. Pavasaris

Ir vienąkart, pavasari,
Tu vėl atjosi drąsiai.
O mylimas pavasari,
Manęs jau neberasi
Sulaikęs juodbėrį staiga,
Į žemę pažiūrėsi:
Ir žemė taps žiedais marga…
Aš diemedžiu žydėsiu.

SALOMĖJA NĖRIS

Nuotr. Dovydas. Ir žemė taps žiedais marga…

TAIP NUOSTABIAI pakvimpa kartais žemė,
Nors pavasaris dar miega pumpuruos,
Nors dar juodos šakos šnekasi neramios,
Kad pailgo laukti vasaros kaitros…

Kartais gi vytelė dangišku sopranu
Gysteli viršūnėj, kartais gi tyla
Ir tas žemės kvapas širdį pakutena
Nečionykščio džiaugsmo nuostabia gėla.

Rausta skliautas, žemė ir arimai juosta,
Tyras vandenėlis bėgdamas vaga
Spindi, it laimingos mylimosios skruoste

Ašara sustingus laime pažydėt…
Ak, kaip žemė šiandien nuostabiai nuoga,

JONAS AISTIS

Nuotr. Emilija Amontaitė. Pavasaris

VASARA

Glostau drėgną ir tankią žolę:
plaukus jaunos moters.
Nieko nepasiliko: prapuolė
vasara, vandenys vakarais
plaus ir plaus
tuščią aikštę.

Vėjai lediniai vaikščios.
Nieko nebegaliu sugrąžinti.
Nieko nebelaikau savo saujose.
Nieko.
Nuplovė liūtys įmintas
pėdas žolėj ir smilty.
Palieka
ant mano delno
tiktai švelnus
drėgnos žolės
ir tavo
varinių plaukų
žėrėjimas.

HENRIKAS NAGYS

Nuotr. Ąžuolas Zavaliauskas. Vasara

Ta
Vasara
Kelias iš nieko.
Nualpsta sunkiam obuoly.
Jos vaikas vos gimęs — jau bėga
Slėptis pavėsio pily…
Juoda gyvatė nepyksta.
O man — juoda negalia.
Lašas rasos išnyksta
Unijoj su gėle…
Tiesi avietyno rykštė
Jau linksta. —
Per daug saldi.
Staiga — bitės gaidą pernykštę
Prisimeni
Ir skrendi
Į liepą ant vandenio kranto.
Ji vėl sklidina žiedų.
Bet bitės manęs nesupranta,
Kad ieškau
Ir nerandu,
Tik virpa kvepėdamas oras,
Vandens akyje — gilu.
Tik gieda berniukų choras,
O gal angelų.

RAMUTĖ SKUČAITĖ

Nuotr. Beata Cinskaitė. Vasara

ŠVELNI RUGPJŪČIO vėsuma,
O širdis net ritmą lėtina…
Keista naktis! Žiūriu žvaigždėsna –
Pasibaisėtina, pasibaisėtina!

Rami naktis, nutilusi –
Pasibaisėtina! Ak! aiman, ten
Pulkais taip auga žvaigždės, pilasi
Ir krinta lietumi, lyg deimantai…

Nurimk, širdie, nurimk, papaikėle, –
Nėra ko jaudintis ir plakti –
Kas dedasi danguj, ne tavo reikalas,
Kas dedasi danguj rugpjūčio naktį…

O tos žvaigždelės sielvartingai krinta…
Tik šilas po senovei dunkso…
Net darosi graudu. Kad ją kur šimtas! –
Naktis verta Flamariono plunksnos!

JONAS AISTIS

Nuotr. Emilija Amontaitė. Vasara

RUDUO

ŠTAI ATEINA giedras, linksmas rudenėlis..
Visas skliauto mėlis, miško pievų žalis
Gyvas ir spalvingas, it brangus emalis,
Tik upeliuos tyli tyras vandenėlis…

Ko gi tad nugelto beržas svyruonėlis?
Ko pačioj viršūnėj taip plazda lapelis?
Diena dieną seka, skuba metų dalys
Ir nugelsta visos žalios svajonėlės,

Kai tiktai pajunta rudenėlio gandą,
Kurs aliai žiedelį šalnomis nukanda,
Vėtromis praeina, nieko nepalieka,

Vasaros svajones paverčia į nieką…
O Dievuliau mano, kaip nūn giedras spalis
Ir kaip skliauto žydras mėlynas emalis…

JONAS AISTIS

Nuotr. Dovydas. Ruduo

Ruduo. Ruduo. O vasaros pasiilgau.
Šalna. Šalna. O vasarą šaukiu.
Ir ašara, kaip deimantas, blakstieną vilgo,
ištryškusi iš saulėn pakeltų akių.
Išpuolė kanklės su rauda iš rankų,
nutilo žodis laimę lemiančios dainos.
Ir kas esu, ir kur esu, – taip visa menka, menka –
tiktai lašelis amžių upės amžinos …
Kančia, rauda, malda, viltis – tik kurtūs žodžiai,
tik aidas, kritęs prarajon juodų kalnų.
Ruduo. Ruduo.
Šalna. Šalna.
Ir gruodas, gruodas.
O aš pavasarį čia šaukdamas einu!

AIDAS MARČĖNAS

Nuotr. Ugnė Č. Ruduo

Tie lapai krenta, krenta lyg toli
danguj nuvysta sodai; lapas mestas
tarytum atsisveikinimo gestas.

Ir žemė krenta per naktis žvaigždėtas
vienatvėn iš visų žvaigždžių tyli.
Visi mes krentam. Krenta štai ranka.

Regi tu krentant viską lyg šią ranką.
O vienas juk yra, kur švelniai renka
ir laiko rankoj krentantį bet ką.

RAINER MARIA RILKE

Nuotr. Kamilė Šidlauskaitė. Ruduo

ŽIEMA

Kur pažvelgsi, visur balta.
Gal ir saulei kartais šalta.
Ot, kad ji atbėgtų čia,
Kailiniais apgaubčiau ją.

Ant krosnies man jų nereikia.
Ką gi ten tas vėjas veikia!
A, jis baldos į duris,
Mano, gal atidarys.

Ne, vyruti, neįeisi.
Leisiu – šalčio man priveisi,
Dėl tavęs drebėk paskui.
Girdi, durys apsukui.

Bet ir vėjas patikėjo-
Jau pas langą subarškėjo.
Barškink sveikas dar labiau-
Aš tavęs nebebijau.

JULIUS JANONIS

Andrius Gasiūnas. Žiema

Apšerkšniję mūsų žiemos –
Balta, balta – kur dairais –
Ilgas pasakas mažiemus
Seka pirkioj vakarais.

Apie klaidžią sniego pūgą,
Saulės nukirptas kasas –
Apie žąsiną moliūgą,
Kur išskrido į dausas.

Apie vilką, baltą mešką,
Burtus, išdaigas velnių,
Apie vandenis, kur teška
Iš sidabro šulinių.

Apie trečią brolį Joną –
Koks jis raitelis puikus.
Apie Eglę – žalčio žmoną,
Medžiais paverstus vaikus.

Kaip našlaitė nusiminus
Grįžo tuščiomis atgal. . .
Brenda pušys per pusnynus
Ir išbrist niekaip negal! –

Pusnynuos nykštukai miega,
Aukso žuvys po ledu –
Bėga ragana per sniegą,
Nepalikdama pėdų.

Našlaitėlė gero būdo –
O jos pamotė pikta …
Bet… senelė užusnūdo.
Ir jos pasaka baigta.

SALOMĖJA NĖRIS

Nuotr. Emilija Amontaitė. Žiema