Žmogui jo prigimties duota galimybė gyventi poetiškai; patirti būsenas, kurias tarsi persmelkia tikėjimas, grožis, laimė, prasmė, nors neįvyksta nieko ypatingo – tik nuaidi giesmė, tik prasiskleidžia žiedas, tik sušlama vėjas aukštuose medžiuose, tik ištirpsta ant rankos nusileidusi snaigė.
Viktorija Daujotytė
Poezija yra gyvenimas. Ir galbūt ne visada susimąstome, kad eilėraštis yra šalia. Jis mūsų emocijos ir jausmai. Mums duota išgirsti dainą ir verksmą, pažvelgti į tekančią saulę ar į rasos lašą, pamatyti medžius, paukščius ir visą kas mus supa…
ATRASKIME POEZIJĄ VERBŪNŲ BIBLIOTEKOS LANKYTOJŲ UŽFIKSUOTUOSE VAIZDUOSE.
Antanina Petrauskaitė, Verbūnų bibliotekos bibliotekininkė
VAIZDAI, KURIUOS INSPIRAVO
P O E Z I J A
PARENGĖ VERBŪNŲ BIBLIOTEKA
Nuotraukų aut.: Rimantė Bračaitė, Sandra Vozgirdaitė, Andželika Androlovaitė,
Zina Keturakytė, Ona Visockienė, Evelina Toletienė, Antanina Petrauskaitė
ARS POETICA
Aš nežinau, ar būna rojus,
ar būna sielai kur gražiau,
apmirus gamtai ir sustojus
jos judesiams, aš ją nešiau
kaip motiną, kaip palikimą,
kaip sapno nuotrupas, kurios
dabar staiga atgyti ima
nuo tos melodijos tyros.
Kažkur pačioj gilybėj slypi
tos grožio sėklos ir daigai,
jie iš aukštybių, pasiklydę,
ir tu juos sieloje laikai,
o man skaudžiausia – pasakyti
bent puse lūpų apie didį
pasaulį, kurs aplinkui žydi,
aš nemokėjau taip ilgai.
Sigitas Geda
Tikroji poezija: kai eilėraštyje lieka ne rankų, o širdies šešėlis.
Justinas Marcinkevičius
O LIKO TIK…
Gyvenimas lyg paukštis,
Tik palingavo ant šakos
Ir nulėkė…
O liko tik
Eilėraščių čiulbėjimas.
Kazys Bradūnas
Poezija man suteikia tai, ko neduoda gamta: auksinį laiką, kuris nerūdija, pavasarį, kurio žydėjimas nesibaigia, giedrą laimę ir amžiną jaunystę.
Liudvikas Bernė
VIETOJ ROŽIŲ
Labai norėjau,
Kad būtų
Mūsų darže
Bent kiek poezijos.
Tai užkasiau žemėn
Parinkto žodžio sėklą
Ir ilgai laukiau, žiūrėjau,
Kas išdygs, užaugs, pražydės…
Dabar jau suskinu
Visą eilėraščių puokštę
Ir atnešu tau
Vietoj rožių.
Kazys Bradūnas
Poezija – visų pirma svajonė, jausmas ir muzika, meilė ir neapykanta, apmaudas ir ilgesys, nuoširdus vaiko juokas ir mąstančio žmogaus sarkazmas, verksmas su ašarom ir ašaros be ašarų...
Viskas kas žmogiška.
Paulius Širvys
NEIŠSAKOMA
Netvarios eilės, nors ir gyvas žodis.
Juk visa – šitoj žemėj – netvaru.
Ilgiau gal tvertų vizijos bežodės,
Bet joms spalvų skaisčiųjų neturiu.
Iš sielos, iš skaidrėjančios, nušvinta,
Kas neišsakoma spalva, žodžiu…
Gyvenimo slaptinguos labirintuos
Lemtingai žodžiais netvariais žaidžiu.
Jie kuždas lyg bičiuliai susitikę
Ir svaido kibirkštis tylios šviesos.
Tai skirstos vėlei, vieniši ir tykūs,
Kaip piligrimai po dienos alsios.
Poezija – ne žodis, ne raidė ji, –
Dvasia pro žodį tyliai spinduliuos:
Išlieka ji, kai žodžiai nuaidėjo,
Tylos bekraštės duburiuos giliuos…
Aldona Elena Puišytė (1998)
Gamta, kaip didis poetas, sugeba ir menkiausiomis priemonėmis pasiekti didžiausią efektą.
Henrikas Heinė
TRUPUTIS TYLOS
Būkim tylesni.
Kai šitaip sninga,
Kai mieste tokie balti kalnai,–
Niekas nepradingo.
Nesustingo.
Jeigu ką užsnigo –
Laikinai.
Sniegas toks tylus.
Pabūkim tyliai
Ir nešaukim dideliu balsu.
Kaip šį vakar liūdim,
Laukiam, mylim.
Ar nuo sniego gera,
Ar baisu.
Esam.
Tai ir sniegui duokim teisę –
Kristi tyliai
Ir tylėt pusny.
Juk vis vien mylėsim.
Lauksim. Eisim.
Tik kol sninga –
Būkim tylesni.
Ramutė Skučaitė
Nekaltink kasdienybės, jei ji tau atrodo vargana;
kaltink save, pripažink, kad tau pačiam trūksta poezijos atverti jos lobiams. Nes kūrėjui nėra skurdo nei varganų, nepatrauklių vietų.
Rainer Maria Rilke
***
Aš neilgai su tavimi pabūsiu.
Su tavo atvaizdu – gal kiek ilgiau.
Skambės sekundės, skildamas per pusę.
Sakydamos, ko aš nepasakiau.
Sapnuosiu kalnus, užpustytą taką,
Žvaigždynų rimtį virš baltos tylos.
Gal ir ne viską ta tyla pasako,
Bet viena tikra – ji nesumeluos.
Ilgų kalbų barikadas nuvertus,
Lyg negatyvas išryškės tiesa.
Ir tai, kas buvo gero žodžio verta,
Gal taps poezija, gal taps šviesa.
Jonas Strielkūnas
Poezija gyvenimui taip pat būtina, kaip scenai šviesa ir muzika. Pašalink iš scenos netikrą išorinį blizgesį, o iš gyvenimo iliuzijas — ar liks jose kas nors realaus, dėl ko verta gyventi ir sielotis?
Čarlzas Dikensas
MANO GYVENIMAS
Žemė, jos daina ir saulėtos padangės,
Vėjas ir pavasariu girti laukai,
Šalys tolimos, kaip atminimai brangios,
Praeity mylėti rūstūs ir linksmi veidai
Vis vaidenas man, gyvena manyje,
Kol numiršta ritmo bangose.
Nežinau, ar tu paskui atsekt galėsi
Gyvąjį Gyvenimą iš sąskambių trumpų,
Ar pajusi meilę jam, jau užmirštam eilių pavėsy,
Ar suprasi dalią buvus pilną vargo ir kančių, –
Bet žinau, kažkas švelniai palies tau širdį,
Kai pažvelgsi praeitin giedrėjančiu žvilgsniu;
Kai saldi kaip vynas forma bus tave nugirdžius
Ir atpalaidavusi nuo išgyvenimų sunkių,
Tu suprasi, gyva – miršta, lieka tik daina,
Kaip nemirštantis paminklas dainiaus kapuose.
Vytautas Mačernis (1943)
Poetas gali įsiskverbti į visas dvasinio turinio gelmes ir iškelti į sąmonės šviesą tai, kas jose paslėpta.
Georgas Hegelis
POEZIJA
Iš mano tylėjimo
Tu moki daryti žodžius
Ir prakalbinti tai,
Ko aš nežinau, jog turiu.
Ir geraširdiškai leidi
Vadinti tai mano daina.
Justinas Marcinkevičius
