Kiek siekia mūsų atmintis? Ar dar prisimename, senam sode rupšnojančio bėrio akis, šilto pieno čiurkšlės skambėjimą į kibiro dugną, ir saldų, šiltą žolės kvapą? Ar dar kada džiugina mūsų sielą, garuojantis, ką tik suartos žemės kvėpavimas? Mes jau seniai nebedėliojame gėlių darželiuose saulučių ar mėnesėlių formos gėlynų lauko akmenukais, nes nebemadinga, nebesodinam palangėse jurginų, nes kam tas vargas, iškask, pakask… kaip kokias bulves. O juk buvo laikai, kai mes nebijojome persidirbti, pervargti, persidainuoti.
Kokios smagios būdavo senos, geros kaimo talkos, ir pasisėdėjimai su armonika, vakarais po darbų. O subatvakariai šeštadieniais? Kaimynai dalydavosi pirtimis, dainomis, dar dorai neatšalusia, namie kepta duona ir šviežiai sukoštu, putotu salykliniu alumi. Jaunimo gegužinės iki paryčių, berželiais apkaišytoje aikštelėje… o nutilus muzikantui, saulei tekant, lakštingalų trelę pakeičiantis, tėvo dalgio smagus caksėjimas per rasotą dobilų atolą…
Anuomet visas kaimas, buvo vienas bendras kiemas. Kaip gražiai, skambėdavo Mojavos giesmės gegužyje. Vieną vakarą Modlinoje, kitą Miernastyje, trečią Brazilijos viensėdyje , ir taip visą mėnesį, būtinai papuošti namuose gėlių vainikais altorėliai, kiekvienoj troboj. O kur šeštinės, sekminės, devintinės? Šeštinės su visa gimine Agailiuose, namie – vainikas kryžiui, giedojimas, vaišės. Sekminės – būtinai septyni ,, kleckai kožnam“, ir slapta apvainikuota , ragus pakėlusi išdidi Margė… o spėjusiam apvainikuoti gaspadinei nematant, – už tai sūris, nepakeliamas, su kmynais, ir tik iš viso milžio. Vėlgi – Devintinės, – pietums būtinai kiekvienam šeimynykščiui devyni ,,kleckeliai, ir beržai berželiai, kvapas ir žaluma prie namo durų, ir lovūgalyje, ir ant stalo. O kur Antaninių apipintos durys ir suolai, kur Joninių vainikai, braidymai ir maudymaisi, laistymasis… kur Petro Povilo rytai, su saulės sutiktuvėmis, kad gyvenimo nepramiegot…?
Vasaros rytmetį, smagiausias miego laikas būdavo, ant prieš savaitę suvežto šieno. Anksčiau ,,nevalna“, šienas kais, o ir vabalėliams reik išsibėgiot.
Gaidys auštant paleidžia kakarinę – laikas keltis. Patvory pražydęs putinas nustebęs stebi, svirties girgždantį norą pasisotinti vandeniu, radasta kvapu vilioja biteles iš seno avilio darban, kiemas apsipylęs baltagalviais dobiliukais, tiesiog dūzgia nuo ratuotų darbininkių… Už tvarto – rugių laukas, linguoja liūliuoja ramybę, ir laukia, kol taps duona. Duona kasdiene, – ir kaimo ir miesto žmogui
Žarėnų kaimo bendruomenė kartu su Žarėnų biblioteka, Joninių proga, organizavo gražią šventę kaimui – ,,Kur gimėm, kur augom“ .Tai projektinis renginys išnykusiems, nykstantiems kaimams atminti. Idėja, gimusi man, ir kaimo seniūnaitei , Jolantai Gedaminskienei prieš porą metų, kiekvienam išnykusiam kaimui skirti vardinį suolelį, pagaliau, po visų ilgų karantino trukdžių, įgyvendinta. Agailės, Meilaičiai, Baužai, Balsiai, Degulės, Gaižiškės, Masiai, Paliesiai, Prišiškės, Senlaukis, Semeniškės, Selmiestis, Rudausiai, Dovydžiai, Viliočiai, Bronišiškės, Grintiltis, Tautgailiai – kaimai kuriuose gyveno mūsų bočiai, kurių nevalia pamiršti.
Kad prisimintume tai, kas mes, ir iš kur mes, 12 valandą susirinkome mišioms Žarėnų bažnytėlėje. Atvyko ir garbūs svečiai – Lietuvos Respublikos Seimo narė, Žarėnų bibliotekos Globėja, Rima Baškienė , Seimo narės Rimos Baškienės patarėja Ada Grakauskienė, Šiaulių rajono savivaldybės tarybos narys Algis Mačiulis, Šiaulių Valstybinės kolegijos ,sveikatos priežiūros fakulteto, neformalaus ugdymo centro vedėja Sigita Damanskienė. Prisiminėme išnykusius kaimus, jų istorijas. Susirinkę turėjo progą pasigrožėti Sigitos Damanskienės ir Laimos Steponavičienės fotografijų paroda. Išklausėme garbių svečių sveikinimus. Gražius žodžius skyrė Šakynos seniūnijos šeimininkas Mindaugas Gedvila, Sigita Damanskienė pasidalijo prisiminimais apie išnykusį Agailių kaimą. Žiūrėjome vaizdinę medžiagą, skambėjo eilės, gitaros muzika, dainos, kurias atvežė šiauliečiai skautai Sergėjus Staponkus ir Gustė Valantanavičiūtė. Vėliau visi patraukėme į Žarėnų senąjį parką, kur po šimtamečiais, ir dar visai nesenai sodintais ąžuolais, svečių laukė suoleliai su išnykusių kaimų pavadinimais. Suoleliai buvo pašventinti, apdainuoti. O kokia gi šventė be vaišių? Pasivaišinome senoviška ,,ubagiene“ arba kitaip, šalta duonos sriuba – duoniene, kaimiška kiaušiniene su raugintais agurkais, naminėmis bandelėmis ir žolelių arbata, ką tik skintomis braškėmis. Skanu, smagu ir linksma širdžiai buvo. Vieni išvyko namolio, su gera nuotaika ir prisiminimais, kiti pasiliko parke sulaukti Joninių vakarojimo. Bet visi alei vieno, savo pabuvimu, prisiminimais pagerbė išėjusius žmonės ir kaimus, kurie kažkada buvo, ir šiandien grįžo čia, paprasto suolelio pavidalu. Kol esam mes, čia yra ir jie.
Laima Steponavičienė
Žarėnų bibliotekos bibliotekininkė
Dingęs kaime,
Sakyk kuo vardu
Pamiršta, bet daili Praeitis…
Šiandien stovinti,
Prie nuzulinto, senojo slenksčio.
Pamatai dilgėlėm nėriniuoti.
Kamanių lizdai žolėje,
Besugrįžtantys paukščiai.
Liūdnomis Praeities akimis – stebi kaimą gandralizdis.
Sunkiasvoris ,bet tuščias…
O rasotoj žolėj,
Tokie skanūs be proto,
Saldiniai sukritę.
Tik rink, ir neškis…pamąstai –
Gal tik vakar sunoko?
Gailiai sudejuoja svirtis,
Tarsi tuščias, bažadis
Beišnykstančio kaimo lopšys.
Ir nueina be tako, be žodžių …mintis
Jau negrįš. Praeitis nesugrįš.
Tik prie kelio sukrypęs kryželis…
Žaliu samanų kilimu
Vos praaušus
dar kartą
pražys…
Laima Steponavičienė 2020
