Didžiosios gegužinės Šiaulių rajone

Gegužinės Lietuvoje atsirado XIX amžiaus pabaigoje ir išplito tautinio atgimimo laikotarpiu. Iš pradžių jas rengė gimnazijos, po 1905 m. – ir organizacijos, nuo XX amžiaus 3–4 dešimtmečio jas dažnai rengė miestelių ir kaimų jaunimas. Šiaulių Gegužinės buvo išskirtinės – ne vien jaunimo pasilinksminimas, bet ir suvaidino svarbų vaidmenį lietuvių tautiniame, kultūriniame ir politiniame gyvenime. Šiauliškiai inteligentai gegužines ėmė organizuoti be specialaus valdžios leidimo – atseit draudžiamas raštas, o ne kalbėjimas, dainavimas… Tai buvo akibrokštas rusų ir lenkų aplinkai, oficialiajai asimiliacijos politikai: viešas lietuviškos dvasios savitumo pasireiškimas, o drauge jaunos, drąsios lietuvių pasaulietinės inteligentijos kultūringumo bei orumo pademonstravimas. Ilgainiui susiformavo tam tikra Šiaulių gegužinių tradicija – jos vyko studentams patogiu atostogų metu – daugiausia birželio mėnesio viduryje. Gegužinių dingstimi kultūrininkai ir visuomenės veikėjai, lietuviai, studijuojantys Rusijos ir užsienio universitetuose, ar turintys kitokią intelektualinę patirtį galėjo susiburti, pasitarti aktualiais tautinės savasties, spaudos draudimo, švietimo klausimais, numatyti tolesnio politinio darbo gaires. Jose vyko gyva idėjų kaita: visose būdavo rengiamas spektaklis ar bent „gyvieji paveikslai“, žaidimai, šokiai. Policijos ir valdžios pareigūnų budrumą neutralizuodavo autoritetingų Šiaulių krašto dvarininkų Zubovų, o vėliau ir Vincento Janavičiaus, Vlado Putvinskio pritarimas bei parama šioms „baisių litvomanų ir chlopų“ šventėms. Gegužinės vykdavo įvairiuose Zubovų dvaruose – Aleksandrijoje (Lepšiuose), Bubiuose, Kairiuose, Andrijavoje ir kt. Taigi laimingai susiklosčiusių aplinkybių dėka ir dėl palankios geopolitinės padėties tos intriguojančios ir tuomet populiarios XX amžiaus pradžios gegužinės sėkmingai diegė sąmoningos lietuvybės idėją, aktyvino visuomeninį mąstymą ir tautos nepriklausomybės siekį, organizavo politinį sąjūdį, kurio konsoliduojančiu centru anuomet buvo Šiauliai. Dėl tokio plataus – pramoginio ir politinio tautinio atgimimo žanro šios gegužinės pavadintos Didžiosiomis, juolab, kad ilgainiui jų dalyvių skaičius nuo 50 išaugo iki tūkstančio.

Pirmoji Šiaulių gegužinė, davusi pradžią ilgametei Didžiųjų gegužinių tradi­cijai, įvyko 1899 metų birželio 12 (sen. stiliumi – gegužės 30) dieną Aleksandrijoje. Jos suma­nytojas ir organizatorius – tuometis Maskvos universiteto studentas, šiauliškis (nuo Melavėnų km prie Ginkūnų) – Augustinas Janulaitis. Visgi, iš šaltinių manytina, kad tikroji Šiaulių gegužinių siela – Povilas Višinskis, kuris jau tikrai organizavo ir sekančią – 1903 ir 1904 metų gegužines.

1903 m. surengta Didžioji Šiaulių gegužinė Bubiuose, grafo Dmitrijaus Zubovo valdose, prie Dubysos – pirmasis neformalus lietuvių inteligentų suvažiavimas, kuriame buvo diskutuojama dėl visos tautos likimo, draudžiamos spaudos atgavimo. Jame dalyvavo P. Višinskis, Žemaitė, J. Jablonskis, M. Biržiška, J. Tumas-Vaižgantas, J. Biliūnas, A. Janulaitis ir kt. Gegužinių tradicija Bubiuose gyvavo daugiau kaip pusę amžiaus – pirmosios surengimo 25-mečio metinės paminėtos irgi čia. 1904 m. gegužinė jau vyko prie Kairių dvaro, 1905 m. – Andrijavoje (prie Voveriškių), vėliau – Dabikinėje, o paskesnės, iki pat Pirmojo pasaulinio karo dažniausiai vykdavo Aleksandrijoje. Joms ruošdavosi iš anksto, kvietimai buvo siunčiami prieš gerą mėnesį, dalyviai nuo stoties vežami specialiai samdomais arklių kinkiniais.

Šiaulių rajono savivaldybės Vytauto Vitkausko viešoji biblioteka šią virtualią parodą parengė siekiant ne tik paminėti pirmosios gegužinės 125 metų sukaktį, bet ir atkreipti dėmesį į šiaulietiškų gegužinių išskirtinį politinį pobūdį – šios tapo tautinio atgimimo, kovos dėl spaudos draudimo panaikinimo ir nacionalinės savimonės dėl nepriklausomybės židiniais. Parodoje naudojami vaizdai iš Petro Kaminsko kolekcijos, Šiaulių Aušros muziejaus ir kitų laisvai prieinamų internetinių šaltinių.

Parodą parengė:
Almantas Šlivinskas, Šiaulių rajono savivaldybės Vytauto Vitkausko viešosios bibliotekos direktoriaus pavaduotojas
Laurynas Švambaris, Šiaulių rajono savivaldybės Vytauto Vitkausko viešosios bibliotekos Informacijos ir vadybos skyriaus vyresnysis bibliografas