„Baigėsi istorija apie sutrikusią jauną merginą, kuri pavogė kūdikį ir juo nešina įbrido į ežerą, merginą, kuri niekada nebuvo pikta, pamišusi ar net bloga, bet vis tiek prarado savo gyvenimą. Tai pabaiga, kad ir kokia ji būtų.“
Apleistoje pamišėlių prieglaudoje rastas senas lagaminas atskleidžia seniai pamirštą istoriją apie tragediją, prarastą meilę ir gniuždančią skriaudą, kuri privalo būti ištaisyta. 1956-ieji. Elena Krosbi tampa Ambergeito grafystės pamišėlių prieglaudos slauge mokine. Ten ji sutinka pacientę, į prieglaudą tėvo atvežtą jauną merginą, ir gydytoją, susidomėjusį naujais, anksčiau netaikytais psichikos ligonių gydymo metodais. Slaugė Elena net neįsivaizduoja, kad jos priimtas sprendimas amžiams pakeis jų visų gyvenimus. 2006-ieji. Sarą traukte traukia į apleistą Ambergeito pamišėlių prieglaudą. Tyrinėdama tuščius koridorius ji aptinka lagaminą, kuris priklausė prieš 50 metų į prieglaudą priimtai pacientei. Sukrečiantis radinys lagamine padeda Sarai atskleisti pamirštą istoriją apie tragediją, prarastą meilę ir seną skriaudą, kurią gali ištaisyti tik ji…
Ši knyga mane įtraukė nuo pat pirmųjų puslapių. Tai ne tik istorinis romanas, bet ir pasakojimas apie žmones, kurių gyvenimus sužlugdė visuomenės požiūris, neteisybė ir aplinkybės, kurių jie negalėjo pakeisti. Istorija pasakojama dviem laiko linijomis. Dabartyje viena iš veikėjų, tvarkydama seną psichiatrijos ligoninę prieš jos rekonstrukciją, aptinka paslaptingą raktą. Atrodytų, paprastas radinys, tačiau būtent jis tampa pradžia paslapties, dešimtmečius slypėjusios ligoninės sienose. Norėdama išsiaiškinti, kam priklausė raktas ir ką jis atrakina, ji pradeda domėtis buvusių pacientų likimais. Kita siužeto linija nukelia į praėjusio amžiaus penktąjį dešimtmetį. Čia susipažįstame su jauna moterimi, kuri dėl to meto aplinkybių atsiduria psichiatrijos ligoninėje. Skaitant labiausiai sukrečia ne pati ligoninė, o tai, kaip lengvai anuomet žmogus galėjo būti uždarytas tarp jos sienų. Kartais užtekdavo nepaklusti šeimai, būti nepatogiam ar tiesiog neturėti, kas užtartų. Autorė labai įtaigiai atskleidžia, kokiomis sąlygomis gyveno pacientai, kaip su jais buvo elgiamasi ir kokią kainą tekdavo sumokėti už kitų priimtus sprendimus. Tai knyga apie neteisybę, žmogaus orumą ir viltį. Autorė meistriškai sujungia praeitį su dabartimi, o pabaigoje visos detalės susidėlioja į vientisą paveikslą. Kaip ir kituose savo romanuose, Kathryn Hughes lieka ištikima savo stiliui – ji pasakoja paprastų žmonių istorijas, kurios sukrečia ne netikėtais siužeto posūkiais, o tuo, kad labai lengva įsivaizduoti, jog visa tai galėjo nutikti iš tikrųjų. „Raktas“ man pasirodė jautri, įtraukianti ir vietomis skaudi knyga. Ji primena, kaip stipriai žmogaus likimą gali pakeisti vienas sprendimas ir kaip ilgai praeities paslaptys gali laukti, kol pagaliau bus atskleistos.
Šią knygą galite rasti Šiaulių rajono savivaldybės Vytauto Vitkausko viešojoje bibliotekoje arba bibliotekų virtualių paslaugų portale ibiblioteka.lt.
Knyginėtoja Vilma