Gegužės 7-ąją, Spaudos atgavimo, kalbos ir knygos dieną, Šiaulių rajono savivaldybės Vytauto Vitkausko viešojoje bibliotekoje vyko Žemaitiško rašto metams paminėti skirta lietuvių kalbos mokslinė konferencija „Tarmės ėr šnektas – kap atversts žemielapis“. Renginį organizavo Šiaulių rajono savivaldybės Vytauto Vitkausko viešoji biblioteka įgyvendindama Valstybinės lietuvių kalbos komisijos finansuotą projektą tokiu pačiu pavadinimu „Tarmės ir šnektos – kaip atverstas žemėlapis“. Projekto vadovė – Informacijos ir vadybos skyriaus vedėja Roberta Rasikienė, projekto partneriai – Šiaulių rajono savivaldybė, Lietuvių kalbos draugija ir šios draugijos Kuršėnų skyrius, Kuršėnų Lauryno Ivinskio gimnazija, Kuršėnų Stasio Anglickio progimnazija, Kuršėnų Pavenčių mokykla-daugiafunkcis centras ir Kuršėnų Daugėlių progimnazija.
Konferenciją moderavusi etnologė, kraštotyrininkė Jovita Lubienė, pristatydama konferenciją, pažymėjo, kad regionuose dėl emigracijos, skaitmeninio turinio pasiekiamumo plėtros ir vyraujančio vyresnio amžiaus žmonių sutelkties augimo vis labiau mažėja gyvo, betarpiško bendravimo, bendruomenės kultūrinės atminties ir savasties pojūčio. Tad įgyvendinant projektą siekta tapti ne tik tautos ir mokslinės atminties vieta, bet ir patraukliais interaktyviais būdais pritraukti, integruoti Kuršėnų miesto ir rajono gyventojus į kultūrinio užimtumo, kalbos, ypač tarmių pažinimo erdves.
Sveikinimo žodį pakviesta tarti Šiaulių rajono savivaldybės administracijos Kultūros skyriaus vyriausioji specialistė Diana Martinaitienė Savivaldybės vadovų vardu linkėjo sėkmingo konferencijos darbo, užsidegimo ir pasibaigus renginiui daugiau kalbėti, rašyti žemaitiškai, pažinti etnografiją, dainas, šokius. Didesniam kontrastui ir tarmių grožiui išryškinti savo gimtąja šiaurės vidurio Lietuvos tarme palinkėjo naudoti tai, ką turim savo, ir perduoti savo vaikams, anūkams, kad ta įvairovė išliktų.
„Žemaitišką rokundą“ gimtąja kuršėniškių šnekta pakviesta skaityti filologų konkurso prizininkė, rašytoja Emilė Pliuščikaitė. Tekste autorė aprašo savo ypatingą ryšį su baba, judviejų draugystę. Klausantis „Rokundos“, lengvai galima nusikelti į senus laikus, kai trobelės buvo iš balkių, dviejų galų, dengtos toliu, kiemuks – bruka, o vidury pleciaus – šulinys su sverte ir kūle. Vaizdinga kalba parašyti atsiminimai – įrašyta istorija, vertingas praeities išsaugojimas.
Profesorius kalbininkas Juozas Pabrėža skaitė pranešimą „Žemaitiu kalba: keravuojėms ėr tvėrtėnėms“. Profesorius pasidžiaugė, kad šiandien žemaičių kalba ir žemaitiškas raštas išgyvena didelį pakilimą, kalba skamba vis garsiau, vis plačiau, yra gyva, stipri, o svarbiausia yra daromi žingsniai, kad ta kalba būtų ne tik išsaugota, bet ir pripažinta, įteisinta kaip kalba. Pranešime apžvelgti žemaitiški raštai nuo pirmosios knygos iki šių dienų, akcentuota, ką kiekvienam privalu paskaityti. Atsakyta ir į neretai dar dažnam kylantį klausimą, kaip sakyti: žemaičių kalba ar žemaičių tarmė. Kaip žemaičių kalbos ir rašto tvirtovę išskyrė Skuodą, o skuodiškius įvardijo kaip įvairių konkursų, diktantų, žemaitiškos kūrybos pradininkus. Smagi naujiena ir tikra dovana Žemaitiško rašto metams atminti – žemaitiškai išleista populiariausia pasaulyje knyga Antuano de Sent Egziuperi „Mažasis princas“. Tai 572-oji kalba, kuria išleistas vienas žinomiausių literatūros kūrinių. Savo pranešimą prof. J. Pabrėža užbaigė palinkėjimu būti nuogniai tvirtais, riktingais, kietais žemaičiais ir keravoti kertinį, pamatinį tapatybės kūlį – brangiąją žemaičių kalbą.
Pranešimą „Keli Vytauto Vitkausko biografijos faktai: nuo studento iki mokslininko“ prof. habil. dr. Danguolė Mikulėnienė, Lietuvių kalbos instituto Geolingvistikos centro vadovė, pradėjo prisiminimais apie Vytautą Vitkauską, kaip jis mokė jaunesnius darbuotojus kalbėtis, užrašinėti, kaip sulaukdavo kritikos už tai, ką parsiveždavo iš mokslinių ekspedicijų – vis ne taip būdavo laužiama laužtinė priegaidė kaip jo vaikystėje. Profesorė D. Mikulėnienė pateikė įdomių faktų iš Vytauto Vitkausko studentavimo laikų, pažymėjo, kad iš surinktų faktų galima teigti, jog Vytautas Vitkauskas turėjo būti toponimikos specialistas, vardynininkas. Kalbėta apie tarmėtyrininkų ekspedicijas, kaip jos vykdavo anuomet, kaip būdavo įrašinėjama. Akcentuota, kad pirmiausia Vytautą Vitkauską turime matyti ne tik kaip Didžiojo žodyno redaktorių, bet ir Tarmių žodyno pradininką. Profesorė, kalbėdama apie tradicinę tarmėtyrą, sakė, kad ypač svarbu gerbti kiekvieną vietinį variantą, žiūrėti vietiškumo, kurį matome gatvių pavadinimuose, vietinių žymių žmonių įprasminime. Baigdama pranešimą D. Mikulėnienė sakė, jog lietuvių kalbai išlikti neužtenka mylėti tarmės ir savo gimtosios kalbos, reikia sudaryti sąlygas jai išlikti.
Konferencijos pranešime „Kaip kalba šiauliečiai? Virtualios viktorinos Saulės miestas ir jo kalbinės ypatybės aptarimas“ kalbininkė prof. habil. dr. Genovaitė Kačiuškienė pristatė internetinės viktorinos klausimus. Įdomu buvo sužinoti šiauliškių patarmės kalbos ypatybes, geriausius ir prasčiausius viktorinos atsakymus. Išrinkti trys nugalėtojai, surinkę po 20 balų. Apibendrindama rezultatus, profesorė paminėjo, kad viktorinos dalyvių atsakymai dėl nedidelės respondentų dalies ir dėl neaiškaus dalyvių amžiaus negali atspindėti visų Šiaulių miesto gyventojų kalbinių nuostatų, tačiau iš atsakymų aiškiai matyti, kad Šiaulių miesto gyventojai save identifikuoja kaip vakarų aukštaičius. Be to, kalbant apie Šiaulius, tai unikalus atvejis, kada vienas didžiausių Lietuvos miestų skiriamas kokiai nors tarmei. Pasaulyje didžiųjų miestų kalba niekada neskiriama kokiai nors tarmei dėl daugybės objektyvių priežasčių. Šiauliai ilgus metus buvo traktuojami kaip paribio miestas, kaip ant rubežiaus esantis, tai toks ir turėtų išlikti, ir bent kalbiniu atžvilgiu, G. Kačiuškienės manymu, žemaičiams Šiaulių priskirti nederėtų.
Kuršėnų Lauryno Ivinskio gimnazijos lietuvių kalbos mokytoja Raimonda Rumbinaitė pristatė tyrimo „Kaip dažnai žemaičių tarmė vartojama tarp Kuršėnų miesto moksleivių“ rezultatus. Tyrimo metu Viešoji biblioteka kartu su Kuršėnų miesto lietuvių kalbos mokytojais atliko tarmės paplitimo tyrimą – kaip dažnai žemaičių kalba (kuršėniškių šnekta) vartojama tarp miesto moksleivių. Anketą sudarė 17 klausimų. Tyrime dalyvavo Kuršėnų Lauryno Ivinskio gimnazijos, Kuršėnų Stasio Anglickio progimnazijos, Kuršėnų Pavenčių mokyklos-daugiafunkcio centro ir Kuršėnų Daugėlių progimnazijos moksleiviai. Tyrime dalyvavo 287 respondentai nuo 12 iki 18 metų. Tyrimas atskleidė, kad tik 23,7 proc. mokinių moka kalbėti žemaičių tarme ir kad tik 23,9 proc. mokytojų per pamokas vartoja žemaičių tarmę. Mokančių kalbėti tarmiškai Kuršėnuose, kaip, beje, ir visoje Lietuvoje, vis mažiau. Be to, visuomenėje susidariusi nuomonė, kad tarmiškai kalbėti tarsi drovu, negražu. Vienas iš pasiūlymų žemaičių tarmei išsaugoti – mokykloje kaip pasirenkamą modulį įvesti tarmių, etninės, regiono kultūros studijas.
Doc. dr. Jolanta Vaskelienė savo pranešime „Lietuvių kalbos naujažodžiai ir naujadarai. Kas kuria naujus žodžius?“ teigė, jog mes visi kuriame naujadarus. Kai kurie naujadarai turi dvigubą stilistinį krūvį – patys yra darybinės stiliaus figūros ir dar įeina į kitas semantines, sintaksines figūras. Kai kurių lietuvių rašytojų kalba netelpa į bendrinės kalbos rėmus – tai turi suvokti tiek knygų redaktoriai, tiek skaitytojai. Daugelyje tekstų ryškus kartojimas, o jis ne tik atkreipia adresato akis, bet neretai yra ir siejimo priemonė.
Šiaulių rajono savivaldybės kultūros centro Raudėnų filialo folkloro ansamblio „Gerviki“ narė Gabrielė Borta (vad. J. Lubienė, R. Kybartienė) žemaitiškai ir šmaikščiai papasakojo istoriją „Voras“.
Renginio pabaigoje D. Mikulėnienė sveikindama biblioteką ir puikią iniciatyvą organizuoti konferenciją įteikė Lietuvių kalbos instituto istorijos trilogiją. Genovaitė Kačiuškienė pasiūlė kasmet organizuoti Vytauto Vitkausko skaitymus. Sveikinimo žodį taip pat tarė ir tęstinumo linkėjo Lietuvių kalbos draugijos Kuršėnų skyriaus pirmininkė Vida Ragauskienė. Renginio moderatorė Jovita Lubienė užbaigdama konferenciją palinkėjo, kad šis renginys, subūręs daug garbių svečių, bibliotekai taptų paskata tolesnei veiklai lituanistikos srityje.
Pakalbinta projekto vadovė Roberta Rasikienė džiaugėsi, kad gana sklandžiai pavyko suorganizuoti konferenciją ir vylėsi, kad tai taps tradicija, nes biblioteka turi būrį pagalbininkų, norinčių saugoti, puoselėti tarmes kaip kultūrinę tapatybę, jų istorinį, regioninį savitumą.
Visos konferencijos metu šventiškai jaukią nuotaiką kūrė, ją pagyvino Kuršėnų Lauryno Ivinskio gimnazijos dainavimo studijos atliekami muzikiniai kūriniai. Jaunuolius ruošė studijos vadovė Ramutė Majauskienė.
Informacijos ir vadybos skyriaus darbuotojos Roberta Rasikienė ir Rima Vilkienė
Organizatorė
Rėmėja
Partneriai:
