Kelmės rajone, Šaukėnų miestelyje, gyvenantys Zosė ir Augenijus Ambrozai buvo vieni iš pirmųjų fotografų Lietuvoje įkūrusių kilnojamąjį fotopaviljoną. Bibliotekininkė ir buvęs policininkas fotografavo, nes iš mažų atlyginimų buvo sunku išlaikyti tris vaikus. Augenijaus Ambrozo pomėgis fotografijai atsirado vaikystėje. Jį žavėjo pasakojimai apie dėdės fotografo gyvenimą ir veiklą. Baigęs trečiąją klasę, vasarą uždirbo pinigų pirmajam savo fotoaparatui. Augenijaus tėvai gyveno Gailiuose, 12 kilometrų nuo Kelmės. Sukrapštęs pinigų fotoaparatui Augenijus jo pirkti į Kelmę ėjo pėsčias, nes jeigu būtų išleidęs kapeikų autobuso bilietui, nebūtų užtekę svarbiam pirkiniui. Pirmasis aparatas buvo „Vesna“. Su juo galėjai padaryti 40 kadrų. Fotografavo audžiančią savo mamą, draugus, vaizdus. Susituokę Zosė ir Augenijus Ambrozai apsigyveno Šiauliuose. Augino tris vaikus. Jis dirbo tuometinėje milicijoje, ji – centrinėje miesto bibliotekoje. Atlyginimai maži, o reikia išlaikyti tris vaikus. Vyras pomėgį fotografijai pavertė pajamų šaltiniu. Laisvu nuo tarnybos metu įsidarbino buitinio gyventojų aptarnavimo kombinato fotoateljė: „Tuo metu buvo mažiau fotografų mėgėjų, todėl fotoateljė kartais pritrūkdavo fotografų. Kažkas turėdavo likti ateljė, jeigu kas ateitų fotografuotis dokumentams ar portretui, kažkas daryti reportažines nuotraukas iš vestuvių, krikštynų, laidotuvių. Aš ir buvau tas fotografas, kuris dirba pagal iškvietimą laisvu nuo tarnybos metu“, – pasakoja ponas Augenijus. Fotoateljė buvo Kuršėnuose. Augenijus dirbo Daugėlių filiale. Su užsakovais fotografas sudarydavo žodinę sutartį, apkalbėdavo, kur pavyzdžiui, jaunavedžiai pageidauja fotografo, kur ne. Ir važinėdavo drauge su vestuvininkais. Reportažinių nuotraukų tuo metu jaunavedžiai užsisakydavo už 80–140 rublių. Per mėnesį fotografui į buitinio gyventojų aptarnavimo kombinato kasą reikėdavo įnešti 250 rublių. Kiti pinigai būdavo jo. Kartais A. Ambrozas negalėdavo ištrūkti iš darbo, o užsakymas fotografuoti laukė. Tuomet ir sugalvojo išmokyti fotografuoti žmoną Zosę. Ji taip pat nuo mažens domėjosi fotografija. Sudomino klasės auklėtojas Antanas Šilgalis. Sėkmingai baigė kursus ir išlaikė egzaminą. Apsigyvenus Šaukėnuose fotografija padėjo geriau gyventi ir išėjus į pensiją. Įsigijo verslo liudijimus, kilnojamąją fotostudiją. Pradėjo daryti vinjetes abiturientams, mokinių klasių nuotraukas. Iki 2004-ųjų dar darbavosi sena technika, juostiniais fotoaparatais. Vėliau teko pereiti prie skaitmeninės fotografijos. Tačiau žmonės vis tiek norėdavo popierinių nuotraukų. Jas spausdinti tekdavo važiuoti į miestą. Fotografas yra surengęs keliasdešimt parodų – Vilniuje, Šiauliuose, Kelmėje, Šaukėnuose, Lodzėje (Lenkija). Jo darbų yra įsigiję fotografijų žinovai iš Lenkijos, Švedijos, Lietuvos. A. Ambrozo nuotraukomis iliustruota knygų. Fotografijos panaudotos knygoje „Kelmės dekanato bažnyčios“. Fotografas yra išleidęs atvirukų rinkinius su Šaukėnų vaizdais, „Kelmė šerkšno raštuose“, „Kelmė spalvų glėbyje“, Kelmė amžių sandūroje“.
Jūra Valuckienė,
Bubių bibliotekos vyresnioji bibliotekininkė,