Dar caro laikais Zubovai ūkininkavo pagal savo sukurtus žemės ūkio metodus: įvedė daugialaukę sėjomainos sistemą, plėtė produktyvių galvijų veisles ir pieno, alaus, mašinų pramonę. Visas jų verslas buvo pavyzdinis ir ūkininkavimo įtaka jaučiama ne tik Šiaulių krašte.
Dmitrijus Zubovas (1764–1836 m.), įsikūręs Šiauliuose, atgabeno iš Vokietijos veislinių galvijų, rūpinosi dvaro žmonėmis, steigė ligonines, Kairiuose, Bubiuose, Lepšiuose pastatė dvarus. Sūnus Nikolajus dar giliau įleido šaknis į Šiaulių žemę: ėmė auginti cukrinius runkelius, parūpino našesnių padargų. Kaimuose pradėtos statyti geresnės trobos: su didesniais langais, kaminais. Jo sūnus bendravardis Nikolajus (1832–1898) 1867 m. Gubernijoje įrengė modernią alaus daryklą, didelį garinį malūną, ketaus liejyklą, kurios varikliai ne tik gamino žemės ūkio padargus, bet ir suko elektrą vietovės apšvietimui. Jis Lepšių kaimą žmonos Aleksandros garbei pavadino Aleksandrija, čia 1886 m. pastatė administratoriaus pastatą, plytinę ir koklių fabriką, kuriame dirbo 50 darbininkų. Metinė šio fabriko produkcija buvo 1,5–2 milijonai plytų per metus. Plytos ir kokliai buvo aukštos kokybės, turėjo didžiulę paklausą tiek vietos rinkoje, tiek užsienyje, buvo apdovanoti aukso medaliais Vilniaus ūkio parodoje. Iš šioje plytinėje pagamintų plytų pastatyta dabartinė Šiaulių Didždvario gimnazija, Šiaulių Šv. Jurgio bažnyčia, iždinė-bankas, paštas ir daug kitų miesto pastatų. Aleksandrijos dvaras buvo ir kultūros židinys. Jo valdytojas – Vytautas Janavičius – dar XX a. pradžioje bendravo su rašytojais Jonu Biliūnu, Povilu Višinskiu, istoriku ir teisininku Augustinu Janulaičiu ir kt. Dvaro turtingoje bibliotekoje buvo daug knygų. Vyko statybos ir kituose dvaruose: Plungėje pastatyti stilingi rūmai su trijų aukštų varpinės ir laikrodžio bokšteliu, paaukštinti Šiaulių Didždvario rūmai, netoli pastatyti namai ekonomijos administracijai. N. Zubovas laikomas garsių žemės ūkio parodų Šiauliuose iniciatoriumi.
Jo vyresnysis sūnus Vladimiras, 1890 m. perėmęs Ginkūnų dvarą, išplėtė galvijų valdas. Būdamas veterinaru, suprato gyvulininkystės reikšmę: iš Danijos ir kitų kraštų parūpino pieningų veislių galvijų. Ginkūnų dvare pirmasis organizavo specialius pienininkų-laborantų kursus, įsteigė pieno kontrolę ir pirmą Šiaulių apskrityje pieno perdirbimo įmonę bei jos firminę parduotuvę Šiauliuose (žr. foto žemiau). Pienas čia buvo pardavinėjamas 0,5 litro buteliuose su užrašu „Ginkūnai – Zubovas“. Sėkmingai plėtodamas prekinį pieno ūkį, daug produktų, ypač sūrių, sviesto, parduodavo ir Lietuvoje, ir užsienyje. Net tarpukariu Kauno šeimininkės ieškodavo Zubovų sviesto su raudona karvute etiketėje. V. Zubovas neapleido ir augalininkystės. Melioravo pievas ir dirvas, darė bandymus elitinėms sėkloms išvesti ir pritaikyti prie vietos sąlygų.
Atvirukas „Šiauliai. Parko gatvė“, išleistas apie 1907 m. Jame – dab. Aušros al. ir Varpo g. sankirta link Dvaro g., kurioje dviejų Zubovų įmonių firminių parduotuvių iškabos. Kairėje – „Pieno ferma „Ginkūnai“, dešinėje – „Gubernijos“ alaus reklama ir firminis logotipas.
Savo tėvo veiklą pavyzdžiu laikė ir ją toliau tęsė sūnus Vladimiras (Vladys). Nuo 1910 m., perėmęs Dabikinės dvarą, jis pradėjo pažangiai ūkininkauti: darė eksperimentus juodmargių galvijų produktyvumui kelti (šie tyrimai buvo tęsiami iki 1939 m). Nepaisant visų rūpesčių Dabikinėje, V. Zubovas aktyviai dalyvavo Šiaulių visuomeniniame darbe, 1911–1914 m. organizavo kursus ir žemės ūkio kooperacijos ratelius. 1923 m. jis kartu su svainiu Jonu Fledžinsku įkūrė Šiaulių žemės ūkio kooperatyvų sąjungą „Gamintojas“, kuri pratęsė dar senelio Nikolajaus įkurtos „Progreso“ sąjungos veiklą. Tais metais Šiaulių regione jau buvo 76 į „Gamintojo“ sąjungą susivieniję kooperatyvai. Ji supirkinėjo linus, Joniškyje įsteigė linų rūšiavimo punktą, juos eksportavo. Ėmęsi kiaušinių supirkimo ir eksporto į Angliją, rūšiavo juos pagal dydį, lukšto spalvą, peršviesdavo, kad nepatektų pasenusių. 1925 m. vien už juos „Gamintojas“ gavo beveik 1 mln. litų. V. Zubovas skaitydavo paskaitas žemės ūkio racionalizavimo klausimais Kaune, Šiauliuose, Dotnuvoje. Buvo vienas iš Ūkininkų partijos steigėjų ir jos narys. Dirbo „Ūkininko balsas“ redakcijoje.
Atvirukas „Šiauliai. Grafo Zubovo gatvė“, išleistas Karolio Savičiaus apie 1910 m. Jame – dab. Dvaro g. dalis nuo Aušros al. Vilniaus g. link. Dešinėje esančiame pastate dar Nikolajaus Zubovo iniciatyva 1898 m. buvo įkurta Žemės ūkininkų draugija ir prekybos bendrovė „Progresas“. Nugriautas 1936 m.
Vladimiro brolis Dmitrijus (1872–1944) turėjo polinkį į statybų plėtrą. Pats gražiai nubraižydavo projektus įvairiems gyvenamiesiems ir ūkiniams pastatams. Bubiuose pastatė pirmąją šalyje siloso talpyklą, Dubysos užtvanką ir malūną, plytinę, lentpjūvę, pieninę. 1910 m. įsteigė gyvulininkystės ir pienininkystės mokyklą, kuriai pats vadovavo ir dėstė.
Atvirukas „Grafo Zubovo malūno užtvanka ant Dubysos upės“, išleistas Karolio Savičiaus apie 1910 m. Jame – Dmitrijaus Zubovo pastatyta užtvanka ir malūnas Bubiuose.
Sunku pervertinti Zubovų giminės nuopelnus Lietuvos ūkinės kultūros ugdymui. Stropiai tvarkomi jų ūkiai, visuomeninė veikla buvo ryškus pavyzdys apylinkių ūkininkams. Vienas ryškiausių – grafas Vladimiras Zubovas. Jo ūkinė veikla Ginkūnuose yra vertinama kaip inovatyvumo pavyzdys, įkvėpęs daugelį to meto dvarininkų bei vietos gyventojų naujovėms.
Bendrovės „Ginkūnų dvaras“ sviesto pakuotė. Dail. Gerardas Bagdonavičius, 1926 m. 
Ginkūnų dvaras. XX a. pr. 
Buvusios dvaro arklidės. Rekonstravus tapo kumetynu. XX a. 9 deš. 
Buvę Ginkūnų dvaro verslo pastatai: kairėje – pieninė, dešinėje – sandėlis. XX a. 9 deš.. 
Vladimiras Zubovas – puikus verslo organizatorius. XX a. 1 deš. 
Zubovų šeimos išplėtotas Gubernijos alaus bravoras. XX a. 1 deš. 
Docentas Kunickis stebi, kaip kontrolės asistentai daro pieno analizę Ginkūnų dvare. Fot. Leonardas Daukša, 1913 m. 
Ginkūnų pieninės pastatas 1965 m. Fot. A. Pakalniškis. 
Zubovams pasitraukus į Rusiją, vokiečiai šeimininkavo Ginkūnų dvare, 1917 m.
