Vladimiro Zubovo šeimai 1910 m. iširus ir jam išvykus į Medemrodę (Akmenės r.), o Sofijai Zubovienei atsisakius savo dalies, Ginkūnų dvare šeimininkavo, o vėliau ir daugybę permainų įdiegė duktė Aleksandra Zubovaitė-Fledžinskienė (1891–1961) su vyru Jonu Fledžinsku.
Aleksandra, gimusi Ginkūnų dvare 1891 m., Peterburge studijavusi aukštuosius medicinos mokslus, rūpinosi švietimu, socialine globa ir net ūkio gyvulių priežiūra, jų gydymu. Kartu su vyru ji užaugino grynais lietuviais keturis vaikus. Vyriausiasis sūnus Vytautas Fledžinskas tapo teisininku, duktė Sofija Pempienė – pedagoge, gyveno Sietle, dukra Aleksandra Kašubienė – menininke-skulptore, gyveno Niujorke. Jauniausias sūnus Jurgis (1924–1988) – vienintelis, pasilikęs su tėvais Lietuvoje, tapo garsiu ir talentingu Lietuvos altininku, griežė Lietuvos kvartete.
Jonas Fledžinskas (1885–1965) gimė ir mirė Skaudvilėje. Mokėsi Raseinių apskrities mokykloje. Nuo 1900 m. gyveno ir dirbo Ukrainoje. Už dalyvavimą sukilime prieš caro valdžią buvo grąžintas į Lietuvą. 1906 m. pradėjo dirbti Ginkūnų dvare apskaitininku, po karo tapo dvaro valdytoju. Zubovai, pastebėję J. Fledžinsko gabumus, išsiuntė mokytis į Peterburgą, kur 1909–1912 m. jis studijavo aukštesniuosiuose komercijos kursuose, po jų tęsė studijas Berlyno prekybos akademijoje, tačiau prasidėjęs Pirmasis pasaulinis karas sutrukdė ją baigti. Karą jis praleido su S. Zuboviene ir jos dukra Rusijoje, kur ir vedė Aleksandrą. Pskove įkūrė „Grūdo“ draugijos skyrių, kuris rūpinosi į Rusiją pasitraukusiais lietuviais, po to J. Fledžinskas su šeima apsigyveno Maskvoje, dirbo Rusijos vartotojų kooperatyvų sąjungoje. Abu mokėsi lietuvių kalbos. 1919 m., grįžę į Lietuvą, rado smarkiai suniokotą Ginkūnų ūkį. Jame apsigyveno tik po dvaro remonto, 1922 m. Jis buvo išsilavinęs, turėjo didelių organizacinių gabumų ir patirtį, todėl ėmėsi kurti kooperatyvus. Tebevykstant nepriklausomybės kovoms, 1919 m. rugpjūčio 15 d. jis įkūrė Šiaulių srities vartotojų bendrovių sąjungą, kuriai priklausė apie 100 bendrovių. Kiek vėliau, 1923 m., jis kartu su svainiu Vladžiu sukūrė žemės ūkio kooperatyvų sąjungą „Gamintojas“, kuri pratęsė dar Nikolajaus Zubovo įkurtos „Progreso“ sąjungos veiklą. Šis kooperatyvas, vienijęs 76 ūkius, supirkinėjo linus, įsteigė jų rūšiavimo punktą, rūpinosi jų ir mėsos, kiaušinių eksportu, kreditavimu. Vadovaudamas Vartotojų sąjungai, rūpinosi jos narių švietimu: sąjunga leido kooperacijos ir savivaldybių reikalams skirtą „Sietyno“ žurnalą, rengė kursus, paskaitas. J. Fledžinskas tobulinosi, apkeliavo daugelį šalių: Angliją, Daniją, Švediją, Vokietiją ir kitas. Dideli jo nuopelnai plėtojant kooperaciją Šiaurės Lietuvoje, kuriant gyvulių veislių gerintojų organizacijas, aktyviai dalyvaujant ūkininkų savivaldos organizacijos – Lietuvos žemės ūkio rūmų – veikloje.
Pasitraukęs iš komercinės ir visuomeninės veiklos, J. Fledžinskas savo patyrimą ir žinias pritaikė Ginkūnų dvare. 1922 m. vykdant žemės reformą, visų Zubovų valdos buvo pripažintos pavyzdinėmis, jiems leista turėti ne po 80 ha, o 300 ha. Ginkūnuose buvo toliau vystoma pienininkystė, plečiamos reprodukcinės žalųjų karvių bandos. 1926 m. dvare apsilankė Lietuvos Prezidentas Kazys Grinius.
Aleksandra ir Jonas Fledžinskai 1924 m. įkūrė ir užregistravo Laisvamanių etinės kultūros draugiją ir jai padovanojo 1 ha dydžio žemės plotą kapinėms, kuriose pirmasis atgulė netikėtai miręs poeto Jovaro sūnus. Abu buvo muzikalūs ir ilgainiui Ginkūnų dvare kartu su Šiaulių jaunųjų smuikininkų maestro Stanislovu Jurkevičiumi (1868–1940) sukūrė styginį kvintetą. Jaukiai įsikūrę svetingoje dvaro aplinkoje, jie griežė smuikais, dvaro šeimininkas Jonas (būsimo įžymaus altininko Jurgio Fledžinsko tėvas) – altu, o žmona, grafaitė Aleksandra – fortepijonu.
Sovietų okupacija 1940 m. nutraukė kūrybingą ir ekonomiškai pavyzdingą Fledžinskų šeimos veiklą. Abu persikėlė į Kauną, o po karo grįžo į Jono gimtąją Skaudvilę, Trapus ir ten abu tęsė buhalterio veiklas ir dirbo, kol sveikata leido.
Savo 1958 m. prisiminimuose J. Fledžinskas rašė: „Treji tarnybos metai Ginkūnuose turėjo lemiamos įtakos mano vėlesniam gyvenimui. Nekalbant, kad čia aš sutikau mergaitę, kuriai pajutau ir išsaugojau gilią ir pastovią simpatiją, Ginkūnai davė daug dvasinio ir intelektualinio lobio, davė galimybę realizuoti seną svajonę – pasimokyti.(…) Zubovai žinojo: liaudžiai reikia alaus daryklos, pieninių, malūnų ir plytinių, o taip pat – mokyklų, ligoninių, prieglaudų ir teatro vaidinimų.“
Fledžinskų šeima – visuomenininkas, kooperatininkas Jonas Fledžinskas (1885–1965), jo žmona Aleksandra, seserys Juzefa ir Ona Fledžinskaitės. ~1930 m. S. Koganas 
Aleksandros Zubovaitės-Fledžinskienės portretas. ~1910 m. 
Jono ir Alinos (buvusios Zubovaitės) Fledžinskų vaikai: stovi kitiems už nugaros – Vytautas Fledžinskas (gimė 1919 m.; suaugęs tapo teisininku), pirma iš kairės – Aleksandra Fledžinskaitė (būsimoji Kašubienė; gimė 1923 m.; suaugusi tapo menininke), stovi viduryje – Jurgis Fledžinskas (gimė 1924 m.; suaugęs tapo muziku-altistu), trečia iš kairės – Sofija Fledžinskaitė (būsimoji Pempienė; gimė 1920 m.; suaugusi tapo pedagoge). 1927 m. Autorius Chaimas Zaksas. 
Aleksandros (1891–1961) ir Jono (1885–1965) Fledžinskų gyvenamasis namas Ginkūnuose. Vaizdas iš pietų pusės. Matomi sėdintys: Niuta Zubovienė, Marilė Zubovaitė, Aleksandra Fledžinskienė, guvernantė (auklėtoja) bei Jurgis Fledžinskas (1924–1988). ~1930 m. 
Prezidento Kazio Griniaus apsilankymas Jono ir Aleksandros Fledžinksų namuose Ginkūnuose (Šiaulių r.) viešnagės Šiauliuose metu. Pirmoje eilėje centre sėdi K. Grinius, šalia dešinėje – Sofija Bilevičiūtė-Zubovienė, antra iš dešinės – Aleksandra Zubovaitė-Fledžinskienė (S. Zubovienės dukra), antras iš kairės – Jonas Fledžinksas (A. Fledžinskienės vyras). 1926 m. Ekonominės karių bendrovės fotoateljė. 
Sofija Bilevičiūtė-Zubovienė (1860–1932) su keturiais savo vaikaičiais – dukters Aleksandros Zubovaitės-Fledžinskienės vaikais Ginkūnų dvare. 1924 m. Maksas Rubinšteinas. 
Ginkūnų dvaro savininko Vladimiro Zubovo (1862–1933) pirmoji žmona, lietuviškų mokyklų steigėja Sofija Bilevičiūtė-Zubovienė (1860–1932) su savo vaikaičiais, Aleksandros Zubovaitės (1889–1960) ir Jono Fledžinsko (1885–1965) vaikais: Vytautu (gim. 1919 m.; būsimasis teisininkas), Aleksandra (1923-2019; būsimoji Kašubienė; skulptorė) ir Sofija (gim. 1920 m.; būsimoji Pempienė; pedagogė). 1923 m. 
Aleksandros Zubovaitės-Fledžinskienės (1891–1961) portretas. ~XIX a. 10 deš. Autorius Jankelis Arnsonas. 
J. Fledžinsko kuruojamo jaunųjų ūkininkų ratelių paroda Ginkūnuose 1934 m. Foto P. Kaminsko.
Zubovai, patys būdami dvarininkais, rėmė ir globojo neturtinguosius, skatino švietimą, lietuvybę, kultūrinį tobulėjimą, užtardavo caro administracijos persekiojamus šviesuolius bei visuomenės veikėjus.