,,Motina man liepė užsiropšti ant įjungtos viryklės ir atsigulti ant liepsnos, o ji žiūrės, kaip degu. Priešinausi verkdamas ir maldaudamas. Buvau toks išsigandęs, kad prieštaraudamas trypiau kojomis. Bet motina vis tiek reikalavo, kad užlipčiau ant viryklės. Žvelgiau į liepsnas melsdamas, kad tučtuojau pasibaigtų dujos.“
Šioje knygoje pasakojama sukrečianti istorija, kurią išgyveno pats knygos autorius – Deivas Pelzeris. Tai neįsivaizduojamas vaiko pasakojimas, atskleidžiantis vieną sunkiausių vaikų prievartos atvejų Kalifornijos istorijoje. Deivui buvo vos 7 metai, kai nestabilios emocinės būklės alkoholikė motina pradėjo jį žiauriai mušti, marino badu ir nekaltam vaikui taikė vis baisesnius bausmių būdus, kurie prilygo egzekucijoms. Ilgainiui neigdama net jo tapatybę, motina Deivą ėmė vadinti berniuku, užuot tarusi jo vardą, tarsi užmiršusi, kad Deivas yra jos sūnus. Deivo lovą atstojo senas kareiviškas gultas rūsyje, jis buvo priverstas nuolat dėvėti tuos pačius purvinus ir suplyšusius drabužius, motina jam šykštėjo netgi maisto – kartkartėmis jis gaudavo tik sugedusių maisto atliekų, kurių net šunys neėdė. Motina negailestingai privedė jį prie mirties slenksčio, bet nepalaužė Deivo ryžto išgyventi.
Kažkas baisaus… Esu skaičiusi kelias tokio pobūdžio knygas, bet ši tokia žiauri… O skausmo kiek… Verkiau praktiškai ištisai. Buvo keli momentai, kai svarsčiau, o gal nereikia. Kodėl save kankinu? Nė velnio Amerika ne svajonių šalis! Be abejo, fizinis, psichologinis bei seksualinis smurtas įsišaknijęs visame pasaulyje, bet pagal žiaurias girdimas istorijas susidaro įspūdis, kad Amerika – psichopatų šalis! Kas penktas vaikas patiria įvairų smurtą. Kas penktas!!! Patys artimiausi su savo biologiniais vaikais elgiasi kaip su daiktais. Norėjau vidury nakties šokti iš lovos ir išbučiuoti miegančius savo vaikus ir pasakyti, kaip stipriai juos myliu. Norėčiau apkabinti kiekvieną tokį vienišą, liūdną, nemylimą ir skaudinamą vaiką. Jei kalbant dar apie pačią istoriją, berniuką išgelbėjo ir iš smurtinės aplinkos ištraukė mokyklos darbuotojai. Bet kur jie buvo anksčiau? Vaikas kentėjo ne vienerius metus. Į mokyklą ateidavo su ant viso kūno nusėtomis mėlynėmis, randais, žaizdomis, visas dvokiantis, išsekęs. Norėtųsi, kad visuomenė ne užmerktų akis, bet reaguotų kaip įmanoma greičiau. Nes taip, kaip vėliau pasisekė Deivui, nebūtinai pasiseks kitam vaikui. O jie kažkada suauga. Ir neretai elgiasi lygiai taip pat. Tuomet karuselė ir vėl sukasi ratu…
Šią knygą galite rasti Šiaulių rajono savivaldybės Vytauto Vitkausko viešojoje bibliotekoje arba bibliotekų virtualių paslaugų portale ibiblioteka.lt.
Knyginėtoja Vilma