Retai pas mus kvepėdavo ragaišis,
Retai nuo pečiaus dvelkė šiluma.
Todėl, kai duoną, būdavo, užmaišius
Į pečių malkas kraudavo mama, –
Tai mus, mažus, klupdydavo ant lovos.
Duonelė, ji sakydavo, šventa!
Ne veltui, pirmą kepalą pašovus,
Žegnodavo jį drebančia ranka.
O kai lig soties duonos prižiaumoji,
Tai ir į aslą nukrenta pluta.
Pamatęs tėvas šaukštu užsimoja:
– Pakelk, sūnau, duonelę!
Ji – šventa.
(Just. Marcinkevičius)
Vasario 5-ąją minima Šv. Agotos – Duonos globėjos – diena. Duona yra tokia įprasta mūsų kasdienybės dalis, kad retai susimąstome, kokiu keliu ji pasiekia mūsų stalą.
Antradienio pavakarę klubo „Gyvenimo prieskoniai“ moterys susirinko paminėti šios dienos. Renginio metu buvo pasakojama apie Šv. Agotą ir jos gyvenimą. Pasak legendos, Agota (iš graikų kalbos „agathos“ – „geroji“) gimė turtingoje ir kilmingoje romėnų šeimoje Sicilijos mieste Katanijoje. Jos tėvai, Rao ir Apola, turėjo nuosavus namus bei dirbamos žemės tiek mieste, tiek apylinkėse. Būdami krikščionys, jie auklėjo Agotą pagal savo tikėjimo tradicijas.
Tuo metu Sicilijoje, kaip ir visoje milžiniškoje Romos imperijoje, krikščionys buvo žiauriai per-sekiojami. Jie galėjo būti apskųsti valdžiai, o vėliau kviečiami viešai išsižadėti savo tikėjimo. Tie, kurie sutikdavo grįžti prie pagonybės, gaudavo dokumentą, patvirtinantį jų priklausomybę pagonių religijai. Atsisakiusieji aukoti dievams buvo kankinami, o vėliau nužudomi. Su Agota taip pat buvo pasielgta žiauriai – ji buvo sudeginta ant laužo, tačiau, pasak legendos, jos galvos apdangalas stebuklingai liko nesudegęs.
Renginio metu moterys ragavo įvairių rūšių duoną, kūrė eiles ir dalyvavo viktorinoje, skirtoje Šv. Agotos dienai paminėti.
Janina Butnorienė,
Drąsučių bibliotekos bibliotekininkė
Nuotraukos autorės
