Žemė lietuviškai Žemė
Ir saulė virš jos lietuviškai Saulė.
Žolė ir gėlė taip gražiai
Lietuviškai auga,
Ir lietus, kai lyja,
Kai beldžia į langą – įleisk.
Žinai tada, kad esi…
Dėlioji žodžius,
Kad savo šaknis pajaustum
Ir suprastum, jog myli
Lietuviško žodžio skambesį…
(E. Bacevičienė)
Lietuviai nuo seno labai brangino savo kalbą. Jos nesunaikino nei lenkinimas, nei rusinimas, nei tremtys. Jau mūsų seneliai jautė lietuviško žodžio skonį burnoj. Jie mokėjo pasaką pasekti, mįslę įminti, paukščio giesmelę pamėgdžioti, žaidimą pažaisti, greitakalbę – greit greit pasakyti. Mūsų seneliai mokėjo pašmaikštauti, pajuokauti, vienas iš kito nepiktai pasijuokti, pasišaipyti… Vienu žodžiu – „neieškodavo žodžio kišenėje“. Gimtosios kalbos sklaidai ir kalbos prestižui didinti visoje Lietuvoje ir lietuvių bendruomenėse užsienyje nuo 2015 m. vasario, kovo mėnesiais organizuojami renginiai Lietuvių kalbos dienai paminėti.
Kurtuvėnų bibliotekos vyresn. bibliotekininkė Aurelija Kniurienė, minėdama Lietuvių kalbos dieną, į valandėlę „Močiutės skrynią pravėrus“ pakvietė Dubysos aukštupio mokyklos 3–6 klasių mokinius. Bibliotekininkė pravedė net keturis užsiėmimus (vasario 5, 10, 11, 12 dienomis).
A. Kniurienė pasakojo vaikams apie tai, kad einant metams, keičiantis laikmečiui, madai, žmonių aprangai ir buičiai, keitėsi ir lietuviška kalba, žodžiai. Vaikai bandė atspėti tokių žodžių, kaip: abrūsas, kuskelė, dziegorius, broškė, naginės ir kt. reikšmę. Susipažino su tautosaka: pasakomis, padavimais, sakmėmis, mįslėmis, patarlėmis… Patys kūrė pasakas, bandė pratęsti patarles, uždavinėjo vieni kitiems mįsles, dainavo dainas, šoko ratelį.
Moksleiviai bibliotekoje galėjo apžiūrėti spaudinių parodą „Lietuvių kalbos puoselėtojai“.
Galime didžiuotis turėdami tokią gražią, skambią, turtingą gimtąją kalbą. Juk ne veltui Vydūnas yra pasakęs, kad kiekvienas, kuris kalba gimtąja kalba, yra mažasis menininkas.
Aurelija Kniurienė,
Kurtuvėnų bibliotekos vyresnioji bibliotekininkė
Nuotraukos Daivos Rašimienės
