„Nuovargis – geriausias palydovas lėtai slenkant laikui. Jis leidžia mums paskubomis versti lapus, lyg skaitant prastą knygą. Kartais nuobodulys, kurį kelia kasdienybė, net ir tokia baisi kaip Aušvico, būna sumišęs su nekantrumu ir noru sužinoti, kuo viskas baigsis.“
Tas 1943 metų rytas Helenai Haneman prasidėjo įprastai: prikelti, nuprausti, aprengti, pavalgydinti ir išruošti penkis vaikus į mokyklą ir į darželį… Tačiau pasirodė policija, ir baisiausi Helenos nuogąstavimai pasitvirtino: jos vyras Johanas, vienas geriausių šalies muzikantų, ir visi jų vaikai SS reichsfiurerio Heinricho Himlerio įsakymu privalo būti internuoti. Taip, jų šeima neįprasta: grynakraujė vokietė ištekėjo už romo. Tačiau Helenai jis buvo pats nuostabiausias vyras pasaulyje. Helenos išvežamųjų sąraše nebuvo, ji galėjo likti, bet negi motina gali išsiskirti su savo vaikais? Ji amžiams susiejo savo likimą ne tik su šeima, bet ir su visa romų tauta… Kelionė baigiasi Aušvice, Birkenau romų stovykloje, kur grėsmingi gandai tampa realybe. Sužinojęs, kad Helena – ne tik tikra vokietė, bet ir profesionali slaugytoja, daktaras Jozefas Mengelė paskiria ją vadovauti stovyklos romų vaikų darželiui – vietai, kur laikomi vaikai jo siaubingiems eksperimentams. Helena tampa vienintele pasmerktų vaikų atrama, o darželis – vieninteliu prieglobsčiu.
Tai skaudi, tikrais faktais paremta istorija, kuri įsirėžia į atmintį ilgam. Romane pasakojama motinos kelionė per vieną žiauriausių XX a. istorijos etapų – Aušvico koncentracijos stovyklą. Kartu su savo penkiais vaikais ji patenka į vietą, kur yra nuolat bandoma sunaikinti žmogiškumą, tačiau Helena, nepaisydama siaubo ir nežinios, neatsisako svarbiausio tikslo – apsaugoti savo vaikus bet kokia kaina. Autorius subtiliai perteikia motinos meilės galią. Skaitant tampa aišku, kad net ir tamsiausiuose istorijos taškuose būtent motinos ryžtas ir pasiaukojimas gali tapti šviesos šaltiniu. Autorius remiasi istoriniais dokumentais ir tikrais liudijimais, todėl knyga ne tik sukrečia, bet ir priverčia giliau susimąstyti apie žiaurumus, kuriuos išgyveno tūkstančiai šeimų. „Aušvico lopšinė“ man paliko labai stiprų įspūdį. Tai ne tik pasakojimas apie Holokaustą, bet tuo pačiu ir jautrus priminimas, kokia galinga yra motinos meilė ir koks neįtikėtinai stiprus gali būti žmogaus. Tai viena iš tų istorijų, kurios nepasimiršta – ji skaudi, bet būtina.
Šią knygą galite rasti Šiaulių rajono savivaldybės Vytauto Vitkausko viešojoje bibliotekoje arba bibliotekų virtualių paslaugų portale ibiblioteka.lt.
Knyginėtoja Vilma