Apie tautodailės darbų parodos „Gyvenimo medis ir ne tik…“ autores Laimą Steponavičienę ir Laimą Skopienę
Pasakoja Laima Steponavičienė:
„Kartais mums užtenka labai mažų dalykų, kad pasijustume laimingi. Mažo kavos puoduko saulei tekant, draugo skambučio, kai liūdesys užgula širdį, ar gražaus spalvingo vaizdo prieš akis. Ir visai nesvarbu, ar tą vaizdą matome pro langą, ar savo pačios nutapytame gimto kaimo peizaže. Lygiai taip pat, galima jaustis laimingu ir tapant paveikslą. Visiškas atsitraukimas nuo aplink tave esančio pasaulio, visiškas savo jausmų ir nuotaikų perdavimas popieriui, kreidelėms. Kas nebandėte, bet norisi – raginu, tikrai pabandykite, niekada nėra vėlu pradėti kažką naujo. Taip ir aš, norėdama rasti naują veiklą, ėmiausi tapybos ant šilko. Jau net nesuskaičiuoju, kiek padovanotų šalikėlių ir skarelių iškeliavo iš mano namų. Lygiai taip atsirado ir tapyba ant stiklo, dekupažas, vilnos vėlimas ir dar daugybė pomėgių, kurie leidžia pasijust gyva, laisva ir laiminga. O jei ištinka tokia diena, kai nekyla rankos kurti kažką materialaus, paprasčiausiai, imu rašiklį ir užrašinėju savo mintis eilėmis.
2008–2010 m. buvo surengtos pirmosios mano kūrybos parodėlės keliose Šiaulių rajono bibliotekose (Šakynos ir kt.). Vėliau šilko ir tapybos darbų parodos buvo eksponuotos N. Akmenės kultūros rūmuose (2012 m), Šiaulių miesto dailės galerijoje (2011 m), Šiaulių rajono Kuršėnų miesto tautodailininkų darbų parodose (2010–2013 m). Eilėmis sugulusias mano mintis, galima rasti Šiaulių rajono literatų asociacijos išleistuose almanachuose, knygoje Šakynos kraštas“.
Iš Laimos Steponavičienės žodinės kūrybos:
LAUMŽIRGIUI
Skamba tėvo dalgis –
Mano rūko pievoj.
Žemuogės ant smilgos,
Nužydėję ievos.
Salsvas šieno kvapas,
Nokstantys rugiai.
Takas dobilienoj…
Bičių aviliai.
Saulė jau už miško,
Tuoj rasa iškris,
Ir į mano pievą,
Laumžirgis atskris.
Aš jam atiduosiu,
Viską ką turiu…
Rūpesčius ir vargą,
Nerimą naktų.
Meilę nemylėtą.
Išmestus žodžius.
Draugą neturėtą,
Viską – ko nebus.
Ko nebuvo vakar.
Šiandien ko nėra.
Ryt ko nesulauksiu,
Išverkta malda… pasiliks ant lūpų.
Ašara nudžius.
Laumžirgi, mielasis,
Greit manęs nebus.
Mano rūko pievoj laumžirgis skraidys.
Tyliai man išėjus,
Tu užverk duris.
Laima Steponavičienė-Laumienė
Apie Laimą Skopienę pasakoja parodos bendraautorė Laima Steponavičienė:
„Laimą Skopienę, paveikslų, sukurtų iš sluoksniuotos vilnos autorę, pažįstu jau daugelį metų. Žinau kokia ji darbšti, žaisminga, kūrybinga, kaip jai svarbu gyvenanti pagal aplink ją supančios gamtos dėsnius.
Taip jau įvyko, kad mus, dvi Laimas, kūrėjas, suvedė bendras pomėgis – kelionės. Kartu keliavome į Vengrijos festivalį atstovauti Lietuvą savo darbais, keliavome į Čekijos, Lenkijos bendruomenes savęs parodyti ir kitų pažiūrėti… Vėliau sekė artimesnės ir tolimesnės kelionės su savais nuotykiais ir geromis patirtimis. Laima Skopienė – žmogus kūrėjas, jaučiantis viską savaip, turintis savo tvirtus įsitikinimus ir besilaikantis doros įstatymų. Ilga laiką dirbusi Gruzdžiuose, Šiupyliuose, turėjusi ten savo veiklos bendraminčių būrelius ir ratelius, kuriančių ir ją palaikančių žmonių grupę, šiandien Laima pasirinko gyventi vienkiemyje. Kur laikas teka kitaip, kur lieka daug daugiau laiko sau ir daugiau laiko kūrybai. Kūrybai, kuria galime mes visi pasidžiaugti, paliesti… ir panorėti kurti patys.
„Tik nereikia bijoti, sako Laima Skopienė, visada norėjau piešti, tačiau maniau, kad kiti geriau piešia… Gyvendama vienkiemyje pradariau savo kiautą ir paleidau mintis bei norus į laisvę… Pabandžiau dėlioti vilnos sruogeles ar pavyko palieku spręsti Jums…“
Daugaiu apie Laimą Skopienę >>http://kelmes.krastas.lt/?data=2016-10-06&rub=1144521111&id=1474560420&pried=2016-09-24
Parodą parengė
Laima Steponavičienė,
Žarėnų bibliotekos bibliotekininkė