Svėjos sūnus / Lena Andersson. – Vilnius: Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla, [2019]. – 237, [1] p.
Knyga „Svėjos sūnus“ – šeimos kronika, pasakojanti apie socialines transformacijas, kurios mus ir vienija, ir skiria, pasakojimas apie drąsą būti ištikimam sau. Tačiau ką reiškia būti ištikimam sau? Ko reikia, kad ši moderni tiesos galimybė – kai kas ją vadina savęs realizacija – būtų įgyvendinta? Ar tam reikia visuomenės su stipria valstybe? Pasitikėjimo? Vidinės jėgos? Į šiuos klausimus ir stengiasi atsakyti romano autorė.
Pagrindinis kūrinio herojus Ragnaras Johansonas gimė 1932-aisiais – didžiųjų istorinių permainų Švedijoje metu. Rodosi, jam tiesiog yra įgimta švedų socialinės demokratijos dvasia, jis įsitikinęs, kad ji padėjo žmonijai žengti iš tamsiųjų amžių į modernybės laikus.
Kartais Ragnaras niekina savo pyragus kepančią, namus tvarkančią ir daržoves konservuojančią motiną Svėją – jam atrodo, kad ji reprezentuoja patį valstietijos skurdą. Juk pats Ragnaras – kaip naujojo mąstymo atstovas – aukština skalbimo mašinų teikiamą efektyvumą ir laiką taupančius maisto pusfabrikačius. O kai pats susilaukia dukters Elzos, augina ją remdamasis savo vertybėmis – siekia, kad ji taptų geriausia šalies slidininke. Ragnaro motina Svėja – tartum praeities reliktas, o duktė – ateities viltis. Tačiau Ragnaras staiga pajunta, kad pasaulis ima keistis – ar jo įsivaizduojamam aukso amžiui ateina galas? Ar tikrai jo motina – tik nenaudinga praeitis?
Romane meistriškai, – ir šįsyk lyg chirurgo skalpeliu, – detalė po detalės atveriamas industrinės gerovės valstybės žlugimo procesas.
Autorė nebijo jautrių temų ir skaudžių problemų, kurios iškyla vykstant socialinėms transformacijoms. Tai pasakojimas apie žmones vienijančius ir skiriančius dalykus, ištikimybę sau ir kitiems, savirealizaciją ir modernybės „tiesą“, valstybės ir visuomenės santykį, pasitikėjimą ir vidinę stiprybę.