Pienininkas / Anna Burns. – Sofoklis – Vilnius: 2019. – 383, [1] p.
Tai istorija apie brutalumą, žmogaus teisių suvaržymą, seksualinę prievartą, pasipriešinimą. Kūrinys vertinamas už autorės gebėjimą bejėgiškos baimės kupiną atmosferą perteikti išskirtine kalba.
Romano siužetas vyksta Šiaurės Airijai sunkiais 1970-ais metais, o romano herojų gimtajame, neįvardintame mieste galima atpažinti Belfastą. „Aš manau, kad šio miesto aprašymas tinka bet kuriam totalitariniam, uždaros visuomenės miestui, egzistuojančiam represijų aplinkoje“, sakė rašytoja.
Romane šia nuolat sekančios ir stebinčios visuomenės metafora tampa Pienininkas. Bevardžiame mieste nėra nieko blogiau negu būti įdomiai, nes tai reiškia, kad esi pastebima, o būti pastebimai – pavojinga. Mergina, romano pasakotoja vadinama tiesiog vidurine seserimi, mažiausiai to norėtų. Ypač kai bendruomenėje, kur teritorijos pasidalijusios į „šiapus“ ir „anapus“, kur yra neutralių ir išdavikiškų televizijos laidų, teisingo ir neteisingo sviesto, draudžiamų ir leistinų vardų, ką bedarytum, viskas yra politinis pareiškimas. Pastebimas ir apkalbamas kiekvienas žingsnis. O gandai šioje bendruomenėje greitai virsta visiems žinomais faktais, užtraukiančiais siaubingas pasekmes.
Vidurinė sesuo netyčia patraukė nepageidaujamą galingo, bauginančio vyro – Pienininko – dėmesį. Tačiau ji ir taip turi dėl ko sukti galvą: slepia nuo mamos santykius su „galbūtvaikinu“, o dabar nuo visų – ir susidūrimus su Pienininku. Bet apie jį suuodžia pirmas svainis, ima sklisti gandai. Ir kaipgi juos sustabdysi, kai liežuviai jau palaidi? Pienininkas atkaklus, paskalos plinta, vidurinę seserį įvykiai neša nevaldoma tėkme.
„Pienininkas“ – romanas apie visuomenę, kurioje smurtas tapo sena tradicija ir norma.