Skip to content Skip to footer

Plūduriuojančio pasaulio menininkas / Kazuo Ishiguro. – Vilnius: Baltos lankos, [2019]. – 217, [1] p. 

Romano pavadinimo žodžiai „plūduriuojantis pasaulis“ yra japoniško termino ukiyo-e („nepastovaus pasaulio paveikslai“), tapybos ir medžio raižinio stiliaus, vertimas. Šitaip Kazuo Ishiguro jau pavadinime užšifravo „menininko, gyvenančio nepastoviame pasaulyje“ būseną, kuri parodo ir pagrindinio romano veikėjo dailininko Masudžio Ono ribotą pasaulio suvokimą, ir dramatišką XX-o amžiaus Japonijos pasikeitimą.

Romane „Plūduriuojančio pasaulio menininkas“ pasakojimas prasideda 1948-aisiais, kai Japonija po truputį atsitiesia po Antrojo pasaulinio karo negandų.

Į pensiją išėjęs garsus dailininkas Masudžis Ono dienomis prižiūri savo sodą ir taiso karo metu bombarduotą namą, bendrauja su dukromis ir anūku, o vakarus leidžia su senais pažįstamais ištuštėjusiuose, žibintais apšviestuose baruose.

Tačiau į idiliškai ramią Masudžio Ono senatvę vis skverbiasi prisiminimai. Jo atmintyje iškyla pranykęs anų dienų „plūduriuojantis pasaulis“, kupinas ne tik dekadentiškų malonumų ir daug žadančios ateities, bet ir tamsių laikų šešėlių, kai Masudžio Ono tapybą stipriai paveikė kylanti militarizmo ir nacionalizmo banga, ir savo propagandinius paveikslus jis skyrė judėjimui, Japoniją nuvedusiam į karą.

„Plūduriuojančio pasaulio menininkas“ – jautrus ir išmintingas portretas, vaizduojantis sudėtingais laikais gyvenusio dailininko prieštaringą likimą, ir kartu pasakojimas apie meną, senosios ir naujosios tvarkos susidūrimą, kartų skirtumus, besikeičiančias vertybes ir susitaikymą su praeities klaidomis.

Komentaras