,,Žinau tik tiek, kad 1983 metų balandžio 11 dieną man gimė sūnus, o aš nieko nepajutau. Tiesa kaip visada daug didesnė negu tai, ką su ja darome.“
Laimingai ištekėjusi Eva Kačiadurian po ilgų dvejonių ryžtasi pastoti ir labai greitai suvokia, kad… nėra pasiruošusi motinystei. Vis dėlto gimus sūnui ji iš visų jėgų stengiasi būti gera motina, tačiau mažasis Kevinas, tarsi jausdamas vidines mamos abejones, nuo pat pirmųjų dienų atstumia visas jos pastangas. Dėl motinystės atsisakiusi ankstesnio gyvenimo, įdomaus darbo, nesugebėdama užmegzti ryšio su sūnumi, niekur nerasdama pagalbos ir supratimo, Eva palengva grimzta į melancholiją, o užsisklendęs, niūrus ir ciniškas Kevinas augdamas vis išradingiau ją terorizuoja. Ilgai ir tyliai tarp motinos ir sūnaus tvinkusi įtampa prasiveržia Kevino šešioliktojo gimtadienio išvakarėse. Paauglys padaro tai, kas išsprogdina ne tik Evos ir Kevino gyvenimus…
Šokiruojanti – geriausiai šią istoriją apibūdinantis žodis. Negaliu sakyti, kad patiko. Tokios istorijos turbūt daugiau glumina ir nenorime net girdėti ar žinoti. Tačiau tai, ką padarė Kevinas, Amerikos gyvenime, deja, bet tampa praktiškai kasdienybe. Knygoje mažai tiesioginės kalbos, dėl ko skaičiau ilgokai, bet galiausiai įsijaučiau ir įsitraukiau. Taip pat vis stabdydavo tas nuolatinis slogumas ir negatyvumas. Kadangi esu dviejų vaikų mama, skaičiau dar jautriau ir sunku suvokti, kaip galima nemylėti ir netgi nekęsti savo vaiko. Gaila, tačiau tokia motinos nemeilė savo vaikui užaugino jį kaip psichopatą. Pagrindinė tema, mintis turbūt daugumai nepatogi, tačiau, manau, aktuali ir reikalinga, nes motinystė – ne tik gražios ir šviesios spalvos. Ji gali ne tik netikti, bet ir nepatikti. Tik tai supranti gerokai per vėlai. Rekomenduoju, nes tai kitokio turinio knyga nei eilinis grožinis romanas.
Šią knygą galite rasti Šiaulių rajono savivaldybės Vytauto Vitkausko viešojoje bibliotekoje arba bibliotekų virtualių paslaugų portale ibiblioteka.lt
Knyginėtoja Vilma