Kaunietė Erika Laurinavičiūtė-Šuklinskienė gyvenime patyrė ir šilto, ir šalto. 45-erių metų moteris įsitikinusi, kad svarbiausia jos gyvenimo istorijoje yra ne tai, kas buvo, bet tai, kas yra ir kokią žinią ji nori nešti žmonėms. Šiandien Erika save pristato kaip aktorę, pirštininių lėlių, kaukių, eilėraščių kūrėją, ir sako, kad tik kūryba gali išgelbėti žmogų nuo blogų minčių.
Nuo dešimties metų mergaitė pradėjo lankyti lėlių teatrą „Nykštukas“, kuriam vadovavo Jūratė ir Darius Armonavičiai.
Kai mokėsi mokykloje, Erika skaitė eiles, pati kūrė eilėraščius, vedė renginius. Tačiau svarbiausia, kad būdama keturiolikos ji jau turėjo savo dramos būrelį „Zuikutis“
Erikai džiugu, kad atsiradus socialiniams tinklams, keli buvę aktoriukai ją susirado ir šiandien visi smagiai bendrauja, dalijasi prisiminimais. Po mokyklos ji labai norėjo stoti į aktorinį, tačiau mama neturėjo galimybės išleisti dukros studijuoti į kitą miestą.
„Drakoniuko“ teatre Erika dirba jau penkiolika metų ir su spektakliukais mažiesiems važinėja po visą Lietuvą. Paklausta, kada jos gyvenime atsirado pirštininės lėlės, susimąsto. Gal dar vaikystėje, lėlių teatre „Nykštukas“… Vadovai mokė savo auklėtinius ne tik vaidinti, bet ir siūti lėles, kostiumus, gaminti dekoracijas. Paskui buvo laikas, kai Erika kūrė šeimos gyvenimą – paliko teatrą, mokslus, ištekėjo, bandė kabintis į gyvenimą ir dirbti visokiausius darbus. Kai prieš penkiolika metų vėl grįžo į sceną, netikėtai prisiminė lėles. „Nuo to siuvimo vis likdavo nedidučių medžiagų skiaučių, kurias išmesti man būdavo gaila. Šovė į galvą mintis padaryti iš jų kelias pirštinines lėles. Įkvėpimo pagauta pasiuvau išsyk tris: lapę, drugelį ir uodę“, – prisimena kūrybininkė, tąkart padėjusi lėles į spintą.
Vėliau pašnekovė pradėjo rengti mini spektaklius, į kuriuos įtraukdavo ir vaikus. „Aš niekada nedalyvauju parodos atidaryme, bet stengiuosi atvažiuoti tada, kai ji baigiasi ir kai visi jau būna pamatę lėles, susipažinę su jomis. Dažniausiai tuomet su vaikais vaidiname lietuvių liaudies pasaką „Dangus griūva“, – pasakojo aktorė. Iš pradžių Erika gamino mažytes lėles, skirtas vaikų delnukams. Pabuvusi animatore „Visagino country“ muzikos festivalyje, nusprendė siūti didesnes, kad su jomis vaidinti galėtų ir suaugusieji. „Dirbu ne tik teatre, bet ir bendruomeniniuose vaikų namuose, kuriuose yra aštuoni vaikai. Mes – kaip šeima: gyvename nuosavame name, turime savo kiemą, o vaikai – savo kambarius. Vedu jiems dramos pamokas, netgi baigiau specialius kursus, todėl nuo šiol galėsiu būti budinčia globėja – suteiksiu pirmąją pagalbą vaikams, ką tik paimtiems iš šeimos“, – naujais iššūkiais dalijasi pašnekovė. Erika džiaugiasi, kad jos lėlytės rado vietą ir psichologų, psichoterapeutų kabinetuose. „Turiu puikių atsiliepimų, kad jos padeda vaikams lengviau atsiverti, išsipasakoti…“ – džiaugiasi jų autorė.
Šiuo metu tarp mano lėlių-žmonių – net ir kantri muzikos tėvas Virgis Stakėnas. Vieną lėlę turi jis, o kitą – aš“, – išdidžiai aiškina Erika. Sėkmės įkvėpta ji pasiuvo ir lėlę, panašią į populiarų vaikų rašytoją Tomą Dirgėlą. Ateityje svajoja sukurti ir daugiau žymių žmonių lėlių: savo lėlišką prototipą jau sutiko turėti aktorė Nijolė Narmontaitė, atlikėjai Aušra ir Ramūnas Difartai. Kai svajonė taps tikrove, galbūt pavyks visus surinkti kartu ir surengti smagų koncertą.
T. Gudyno ir E. Laurinavičiūtės-Šuklinskienės asmeninio archyvo nuotr.
Erika Laurinavičiūtė-Šuklinskienė pirštininių lėlių ir kaukių paroda „Mes gyvi“ Kužių bibliotekoje veiks liepos 1–30 d.
