Amo sūpuoklės / Herta Müller. – 2-asis patais. leid. – 2020. – 318, [2] p.
Ar dar yra vilties po lagerio sugrįžti į normalų gyvenimą?
Knyga atima žadą. Siužetas nesvarbus – svarbios detalės, kurios, pasak apžvalgų, ilgai neišeina iš galvos.
Autorės kuriamas paveikslas liudija skaudų Rumunijos vokiečių likimą. Daugybė 17-45 amžiaus gyventojų buvo išvežti į lagerius.
Septyniolikmetis rumunas Leopoldas Aubergas skubėjo palikti tėvų namus ir tapti savarankišku, tačiau lemtis pasisuko kitaip. 1945-tais metais jis buvo suimtas ir ištremtas į sovietų lagerį, kuriame praleido penkerius metus.
Romane pasakojama apie Novogorlovkos lagerio ir į jį nublokštų veikėjų kasdienybę. Čia šaltis ir badas. Čia žiaurūs sargybiniai. Čia anglių vagystės vardan dar vienos gyvenimo dienos. Čia kirmėlės po tvarsčiais, utėlės kūnuose, rūbuose ir pataluose. Čia blakės ir nušalimai. Čia mirtis ir smurtas. Čia nepakeliamai sunkūs darbai. Čia ir nenoras gyventi, ir stiprus bandymas išlikti. Čia pažintys ir, sunku patikėti, bet meilė bei juokas.
Visa tai – lagerio kalinių kasdienybė, pasauliui skaičiuojant taikos metus po Antrojo pasaulinio karo. Kaip neišprotėjus ištverti ir išsaugoti savastį, kad išėjęs į laisvę galėtum grįžti į gyvenimą?
Meistriškai parašyta vaikino (iš)gyvenimo istorija alsuoja tikrove – autorė knygą rašė remdamasi iš jos gimtojo kaimo kilusio Oskaro Pastioro ir kitų žmonių skausminga patirtimi lageryje, kur širdis tėra kraujo pompa, vienas mostas lopeta lygus vienam gramui duonos, o alkis tampa nė per žingsnį nesitraukiančiu alkio angelu, palaikančiu trapų ryšį su gyvenimu.
ŽINAU, KAD SUGRĮŠI, – senelės ištarti žodžiai septyniolikmetį rumuną Leo, žvarbų 1945-ųjų sausio rytą išvežtą į priverčiamųjų darbų sovietų lagerį, palaikė visus penkerius ten praleistus metus. Leo kabinosi į senelės ištartus žodžius. Atsisveikindama ji tikėjo, kad anūkas grįš. Ir jis turėjo grįžti.