***
„Laivai užsnūdo uostuos,
Įšalo valtys, luotai.
Sugrįšiu tavo sodan,
Sakyk, nepavėluotai?..
Žiemos ledinės rankos
Jau horizontą gelia…
Neužpustykit, pūgos,
Į tavo širdį kelio…“
A. Budzinskas, 1985-01-16
***
„Ir kai sugrįšim iš kelionių,
Pavargę ir seni labai,
Priglauski, Žeme, mūsų kūnus,
O amžinybėj liks darbai.“
A. Budzinskas. „Žemė“, 2002-03-07
***
RIMAS MICKEVIČIUS
NAUJAMETINĖ NAKTIS
A. Budzinskui
Liūdna naktis naujametinė.
Kažkur šampaną šauna,
Girti balsai užtraukia „šiaurės vakarai…“
Ir graudulys kažko užplūsta širdį,
Nutrūkusias mintis sujungt bandai…
Suspaudi galvą – eilėraščio slėptuvę;
Ak, mintys, mano mintys…
Skaudi vienatve, kam tu jas blaškai.
Užeitų kas, kur buvę, kur nebuvę…
Na, nors vagis… ir vogt nebėra ko jau seniai.
Ir išgirsti, kažkas lyg šaukia…
Palauk, posmelį dar vieną parašyt turiu…
Ak… laiko nebėra, jau metas iškeliauti…
***
„Nemaniau, kad 2006-uosius metus teks pradėti rašant nekrologą. Bet negalėjau nerašyti, nors ir būtų labai blogas ženklas metus pradėti nuo liūdno rašinio. Sėdau prie kompiuterio ir parašiau pirmąjį sakinį: kai gamta pasipuošia švaria baltuma, juoda žinia būna dar juodesnė. Kiti sakiniai jungėsi vienas prie kito savaime.
Sunku ištarti žodžius, kad amžinybėn išėjo Antanas Budzinskas (1940–2006). Per patį metų kaitos šurmulį, kai mes visi buvome užsiėmę šventinėmis apeigomis. Šaltame savo vargo namelyje Antanas Budzinskas mirė Naujųjų metų naktį – iš 2005-ųjų gruodžio 31-osios į 2006-ųjų sausio 1-ąją. Tiksliai niekas negalėtų pasakyti, kuri buvo valanda, kai nebeatlaikė širdis. Gal ją suspaudė pačią šventiškiausią metų kaitos akimirką, kai fejerverkais ir saliutais buvo drebinama padangė? Visi švenčia, sveikina vienas kitą, linksminasi, o Antanas – vienas pats parimęs prie lango. <…>
Antanas išėjo tyliai, ramiai – stipriai nepaspaudęs atsisveikinant rankos draugams ir pažįstamiems, nespėjęs įgyvendinti visų savo sumanymų, nepajėgęs užbaigti eilėraščio ir apsakymo, nebesudėliojęs naujos savo knygos. Taip ir liko ji vienintelė – poezijos ir prozos knyga „Kur lygumos dalgį kala“, išleista 2002 metų pabaigoje. Antanas buvo paprastas, kuklus ir labai nuoširdus žmogus. Tokį jį visada ir atsimename.
Viename eilėraštyje Antanas Budzinskas rašė: „Ir niekas nesugrįžta iš kelionių, / Iš tų klaidžių, klampių mirties alėjų“. Rašė apie kitus. Tačiau tarsi apie save. Tokia mirties lemtis.“
Vytautas KIRKUTIS
