Aušvico lopšinė / Mario Escobar. – 2021. – 225, [7] p.
Tikrais faktais paremta, mažai kam žinoma istorija apie romų tautybės žmonių likimus Antrojo pasaulinio karo metu. Tai atkaklumo, vilties, motiniškos meilės ir stiprybės istorija, išgyventa vienu baisiausių praeito amžiaus laikotarpių.
1943-čių metų rytą Helena ketino pažadinti savo vaikus ir suruošti juos į mokyklą, tačiau įprastą rutiną suardė netikėtas policininkų įsiveržimas. Nutiko tai, ko Helena jau kurį laiką bijojo. Jos romų tautybės vyras ir penki vaikai siunčiami į internuotųjų stovyklą. Policija teigia, kad ji, būdama vokiete, gali likti namuose, tačiau Helena be jokių dvejonių nusprendžia pasitikti šeimai skirtą likimą.
Visi jie išvežami į Aušvico koncentracijos stovyklą ir apgyvendinami romų stovykloje. Gyvenimo sąlygos yra nepaprastai sunkios, tačiau Helena džiaugiasi, kad liko kartu su vaikais. Prabėgus kelioms dienoms po atvykimo, stovykloje pasirodo daktaras Jozefas Mengelė, kuris kalinių kortelėje pastebėjęs, kad Helena yra vokietė ir profesionali slaugytoja, paskiria ją vadovauti stovyklos romų vaikų darželiui – vietai, kur laikomi vaikai jo siaubingiems eksperimentams. Helena tampa vienintele pasmerktų vaikų atrama, o darželis – vieninteliu prieglobsčiu.
Helena, padedama dviejų lenkų kilmės žydžių ir keturių romų moterų, organizuoja darželio įkūrimą. Nors Mengelė parūpina vaikams žaislų ir maisto, jo tikslai kelia šiurpą, o už sienos tūkstančiai žmonių bando išgyventi ekstremaliomis sąlygomis. Vos už 400 metrų dvi dujų kameros kasdien naikina tūkstančius kalinių.
Šešiolika mėnesių Helena gyvena iškreiptoje tikrovėje, desperatiškai bandydama rasti būdą išgelbėti savo vaikus.
„Aušvico lopšinė“ atkreipia dėmesį į romų likimą: kelios dešimtys tūkstančių etninių romų, kalėjo ir buvo sunaikinti Aušvice.
„Aušvico lopšinė“ – istorija apie moters dvasios didybę, apie pasiaukojamą meilę ir ištikimybę. Apie šviesos spindulį, nušvietusį vieną tamsiausių ir mažiausiai žinomų Holokausto istorijos puslapių.