Mezgiau ir mezgu, nėriau ir neriu visada, kai reikėjo ar kai norėjau pailsėti nuo kasdienybės ir rutinos. Tai savotiška atgaiva kūnui ir sielai. Dalyvauju respublikinėse, apskričių ir rajonų tautodailininkų bei meno kūrėjų parodose. Esu pelniusi garbingų apdovanojimų ir įvertinimų, tačiau smagiausia ir maloniausia – matyti dėvimus savo kūrinius. Nors mano darbai nedideli ir kuklūs, jie garsina Lietuvos vardą po visą pasaulį – jų galima rasti ne tik kaimyninėse šalyse, bet ir Japonijoje, Kanadoje, JAV, Anglijoje, Airijoje.
Riešinės dėvimos ant riešų dėl šilumos ir grožio. Jos mezgamos virbalais arba neriamos vąšeliu, jų forma – cilindrinė. Žodis „rankalka“ pirmą kartą, ko gero, paminėtas XVII a. lietuviškame žodyne. Skirtinguose Lietuvos regionuose riešinės vadinamos įvairiai – rankavicos, rankovėčiai, riešeliai, mankietai. Tai praktiškas aksesuaras, tinkamas tiek kasdienai, tiek pasipuošimui – jas dėvėjo tiek vyrai, tiek moterys. Riešinėmis prispausdavo marškinių rankoves, kad neprapūstų vėjas ir nesušaltų rankos. Dauguma kasdienių riešinių buvo mezgamos virbalais, o šventadienės – puošnesnės: jose įmegzti karoliukai, sudėtingesni mezgimo raštai.
Šioje parodoje eksponuojamos įvairiausios riešinės – nuo paprastų, skirtų kasdienai, iki puošnių „išeiginių“.
Kviečiame apsilankyti Bubių bibliotekoje ir apžiūrėti Dalios Danilaitienės megztų riešinių parodą „Riešinės – lietuviškoji puošmena“, kuri veiks iki birželio 30 dienos.
Dalia Danilaitienė,
Lietuvos tautodailininkų sąjungos narė
Fotografijos Jūros Valuckienės
