,,Galbūt visas gyvenimas yra kančia? Negali vien gailėti savęs, turi iš paskutiniųjų stengtis nugalėti susiklosčiusias aplinkybes, kad ir koks jaunas būtum. O kova užgrūdina.“
Deivo tėvas niekada nesikišo į motinos smurtavimą, kai ši marino vaiką badu, laikė šaltyje ar kankino kaip tik įmanydama. Ši moteris yra pasakiusi savo sūnui galinti jį nužudyti, kada tik panorėsianti. Ir beveik taip padariusi. Su nepalaužiama dvasios stiprybe Deivas Pelzeris kviečia skaitytojus leistis kelionėn. Gėdą išmokti paversti pasididžiavimu, nutolimą – suartėjimu. Kaip padarė jis, paprastas berniukas, atradęs savo širdyje laisvę.
Perskaičiusi šio autoriaus knygą „Vaikas, kurio nelaikė žmogumi“, pamačiau, kad yra antra dalis ir net nedvejodama ėmiau skaityti. Nors pirmoji knyga, kurioje buvo pasakojama apie Deivo vaikystę, buvo šokiruojanti ir skausminga, vyliausi, kad ištrūkus iš žiaurių motinos pančių, Deivo gyvenimas pasikeis iš pagrindų. Taip ir buvo. Bet Deivui liko ne tik fizinių, bet ir emocinių randų, kurie jam neleido sėkmingai kurti ateities. Tačiau ši knyga daug pozityvesnė. Autobiografijoje atskleidžiamos žmogaus pastangos kovoti su įvairiomis gyvenimo aplinkybėmis. Net ir būdamas suaugęs jis laikė save nevykėliu. Bet Deivui pavyko įveikti nepilnavertiškumo jausmą, nepasitikėjimą savimi. Deivas pasižymėjo stipria valia bei tikėjimu. O labiausiai mane sukrėtė tai, kad jis sugebėjo atleisti ne tik tėvui, bet ir alkoholikei motinai, kuri pačiais baisiausiais ir protu nesuvokiamais būdais kankino savo biologinį vaiką. Tai istorija, kupina tikrų ir labai skausmingų išgyvenimų. Rekomenduoju visiems, kurie ieško įkvėpimo ir dvasinės ramybės, nes Deivo pavyzdys rodo, kad didelėmis valios pastangomis galima pasiekti viską. Bet svarbiausia ne pasiektos aukštumos, o buvimas geriausiu ten, kur jauti, kad nori būti.
Šią knygą galite rasti Šiaulių rajono savivaldybės Vytauto Vitkausko viešojoje bibliotekoje arba bibliotekų virtualių paslaugų portale ibiblioteka.lt.
Knyginėtoja Vilma