Į kepalėlį duonos telpa viskas:
meilė tėvynei ir gyvenimo pradžia,
tikėjimas, darbštumas, laimė
ir ąžuolų lietuviška galia.
(O. Mazūraitė)
Duona – tai ne tik kasdienis maistas. Tai gyvybė, palaima ir senolių perduota tyla, kurioje telpa namų saugumas, atmintis ir ramybė. Kiekviena riekė pasakoja istoriją apie rankas, kurios minkė tešlą, apie laiką, kurio reikia laukti, ir apie meilę, be kurios duona nepakiltų.
Vasario 5-oji – Šv. Agotos diena, Lietuvoje dar vadinama Duonos diena, primena ypatingą duonos vietą mūsų kultūroje. Nuo seno tikėta, kad šią dieną šventinama duona saugo namus nuo perkūnijos, gaisrų ir nelaimių, o pats kepalas tampa tarsi nematoma apsauga ir palaiminimu šeimai. Tai diena, kai duona pagerbiama kaip šventas, gyvybę teikiantis maistas.
Šios šventės ir jaukumo dvasia vasario 3-ąją tvyrojo Kairių bibliotekoje. Čia sklandė ne tik šviežios duonos aromatas, bet ir ramybė – vyko edukacija „Naminės duonos paslaptis“, kurią vedė Kairiuose savo kepama duona garsėjanti Silva Vasiliauskienė.
Silva atvėrė duonos paslaptis paprastai ir nuoširdžiai: pasakojo, mokė, dalijosi tuo, kas gimsta iš kantrybės ir meilės. Klausantis jos žodžių tapo aišku, kad duona – gyvas organizmas, reikalaujantis dėmesio, laiko ir pagarbos. Ragavome jos keptą duoną su gardžiomis užtepėlėmis: sviesto ir meškinio česnako, sūrio, krapų… Skoniai buvo paprasti, bet tikri – tokie, kokia ir pati naminė duona.
Įsimintina akimirka tapo raugo dalijimasis. Kiekvienas išsinešėme po mažą, bet labai prasmingą gyvybės dalelę – pažadą, kad namuose vėl užgims šviežia, traški, savomis rankomis kepta duona, jungianti praeitį su dabartimi.
Nuoširdžiai dėkojame Silvai Vasiliauskienei už jaukumą, žinias ir meilę, kurią ji įdėjo į kiekvieną pasidalintą riekę. Tokios akimirkos primena: kol kepame ir laužome duoną kartu, tol gyva ir mūsų bendrystė.
Ramutė Preimontienė,
Kairių bibliotekos vyresnioji bibliotekininkė
Nuotraukos autorės
