Ežeras / Bianca Bellová. – 2020. – 190, [2] p.
Natūralistinis ir siurrealus pasakojimas, alsuojantis pasaulio pabaigos atmosfera.
Kažkur pasaulio pakraštyje, prie grėsmingai senkančio ir užteršto ežero įsikūręs žvejų kaimelis. Vyrai čia geria degtinę, moterys jiems nuolankiai tarnauja, o vaikai kasosi įkyriai niežtinčias egzemas, kol galiausiai visus pasiima ežero Dvasia.
Tokioje vietoje, nukentėjęs ne tik nuo okupacijos, bet ir nuo ekologinės katastrofos, užauga berniukas, vardu Namis, kuriam teks patirti kelionę savęs pažinimo link. Namis pradeda savo gyvenimo kelionę turėdamas tik miglotą idėją susirasti mamą, kuri paliko jį dar visai mažą.
Namio gyvenimas blankus ir primityviai paprastas. Jame telpa tik stora močiutė, visada girtas senelis, prisiminimai apie pirmąją meilę, kurią atims rusų kareiviai, ir abejotiną ateitį. O šalia visada nuodingas ežeras…
Paaugęs jis vis dar apie save nieko nežino, todėl leidžiasi į kelionę išsiaiškinti, kur dingo jo motina. Vaikinas nenutuokia, kad turės perplaukti ežerą, apeiti jį ratu ir pasinerti į gelmes tam, kad atskleistų didžiausią paslaptį.
Namio pasakojimas paliečia įvairius šiuolaikinius visuomenės ir politikos klausimus – nuo gyvenimo posovietinėje Europoje iki pasaulinių ekologijos problemų. Istorija dvelkia niūrumu ir išryškina didžiausius visuomenės skaudulius.
Nors kūrinyje nėra nurodoma tiksli vieta ir laikas, galima atpažinti aliuzijas į konkretų įvykį – senkančios Aralo jūros katastrofą. Šitaip sujungiant neapibrėžtumą ir tikroviškumą, tradicinę savęs pažinimo kelionę su postapokaliptine nuotaika kūrinys dovanoja skaitytojui autentiškos patirties.