GINKŪNŲ KRAŠTAS SENOSE FOTOGRAFIJOSE

Ginkūnų pavadinimas yra kilęs iš asmenvardžio – nuo bajorų Ginkąnų pavardės. Ginkūnai iš visų pusių ekonomijos žemėmis apjuosti, pirmoje XVII a. pusėje vadinosi Bojar Monkun, o nuo 1673 m. – Ginkąnais. Pirmoje XVIII a. pusėje kaimas jau vadinosi Ginkūnais. Lietuvos Didžiosios kunigaikštystės surašymo 1790 m. lentelėje Ginkūnų nėra. Tai reiškia, kad kaimas buvo dar gana mažas. XVIII a. pabaigoje paspartėjo prekyba per Liepoją, Rygą. O netoli Šiaulių–Rygos kelio įsikūręs Ginkūnų kaimas dėl patogios geografinės padėties pradėjo sparčiai augti.
Ginkūnų krašto žemė užaugino daug įžymių žmonių – kultūros, mokslo ir meno darbuotojų, palikusių ryškių pėdsakų mūsų tautos istorijoje: grafai Zubovai, Fledžinskai ir kt. Nuo 1890 m. Vladimiras Zubovas ir jo sutuoktinė Sofija Bilevičiūtė-Zubovienė įsikuria Ginkūnuose ir ima ūkininkauti. Pasistatė naujus rūmus, kuriuos, kaip sakė S. Zubovienė, pati suprojektavo. Ėmė steigti mokyklas. Grafas Vladimiras rūmuose turėjo ir slaptą biblioteką, kurioje buvo sukauptos knygos įvairiomis temomis lenkų, rusų ir lietuvių kalbomis. Slaptoji biblioteka veikė iki 1896 m. Nuo 1902 m. ji tapo prieinama visiems. Knygų bibliotekoje buvę apie 2778 egz.
Iširus Sofijos ir Vladimiro santuokai dvarą pradėjo valdyti jų dukra Aleksandra Zubovaitė-Fledžinskienė drauge su savo vyru Jonu Fledžinsku. Jiedu tęsė tėvų pradėtas tradicijas.
Sovietmečiu dvaro gyvenamajame name buvo įkurdinti kultūros namai, Ginkūnų daržininkystės tarybinio ūkio kontora.
Gyvenamasis namas Zubovų palikuonims nebuvo grąžintas. Jiems išmokėtos kompensacijos. Šiuo metu juose veikia „Laisvųjų krikščionių bažnyčia“, „Lietuvos krikščioniškasis fondas“, Vaikų dienos centras, vyksta įvairūs renginiai.

Kairėje Artūro Staponkaus nuotr. iš https://www.skrastas.lt/aktualijos/ginkunu-kryzkele-miestelis-arba-kaimas#lg=1&slide=1

6,5 kilometro į Šiaurės rytus nuo Šiaulių, netoli Ginkūnų gyvenvietės, yra Šapnagiai. Šapnagių kaimas jau minimas 1649 m. Gražus sodžius su dar išlikusiomis senomis sodybomis, medžiais. Jį galima apibūdinti žurnalistės Vitos Morkūnienės žodžiais: „Čia daug erdvės, akys mato toli, labai toli. Arimai driekiasi už horizonto, vyturio giesmė skrenda iki dangaus, pavasarinėje laukų skaidrumoje šoka gervės, o vienišės pelėdos buvusiose sodybose saugo šimtamečius medžius ir laukia sugrįžtančių“ (V. Morkūnienė. Dangaus eiliniai vieversiai, 2011 m., p. 8).
Pro kaimą teka upė Švedė. Ji vingiuoja Šapnagių laukais ir įteka į Kulpę ties Kėbliais.
Šapnagiai buvo gatvinis apie 2 km ilgio kaimas. Žemė – padalinta rėžiais. Kaimas turėjo pradinę mokyklą, nedidelę bibliotekėlę. Energingi sodžiaus šviesuoliai įkūrė švietimo ir kultūros draugiją „Šviesos kibirkštis“. Draugijos siela buvo mokytojas Ramanauskas. Veikė jaunimo ratelis, kuriam vadovavo studentas, kaimo jaunasis poetas Pranas Gegeckas.
Išlikusi Šapnagių istorinė vieta – senkapis ant Švedės upelio kranto, atsiradęs siaučiant marui, vėliau čia buvo laidojami ir šapnagiškiai. Šapnagių senkapis – archeologinis paminklas, saugomas valstybės. Jame rasta VII–XI amžiaus dirbinių, kurie saugomi Šiaulių „Aušros“ muziejuje. Kalnelio viršūnėje pastatytas aukštas ąžuolinis kryžius, kurį sukūrė Alvydas Bitinas iš Sutkūnų kaimo. Kryžių puošia pjaustyti ornamentai ir užrašas – „1936–2010 metai“.