Pasaulyje niekur daugiau nežinoma, kad tautai būtų uždrausta savo kalba melstis, mokyti vaikus, leisti ir skaityti laikraščius, nekalbant apie knygas. Tai lygu išplėšti liežuvį iš burnos, o iš krūtinės širdį, kuri gebėtų ne tik savo artimą, bet ir tėvynę mylėti. O gi mes – ta pasauliui nežinoma išimtis, būtent mūsų senoliai, net kelios viena kitą gimdžiusios kartos, kaip sakoma, savo oda patyrė gimtojo žodžio draudimą. Viena Lietuva, daugiau niekas po saule, išsiugdė savo knygnešius – kitur nė nežinoma, kas tai per užsiėmimas.
ROMAS SADAUSKAS
Kovo 16-oji – Knygnešio diena
Šią dieną Lietuvoje pagerbiami knygnešiai, lietuvių kalbos draudimo metais platinę lietuviškas knygas.
Po 1863 metų sukilimo Rusijos imperijos valdžia uždraudė leisti knygas lietuvių kalba. Nuo 1864 m. visos knygos turėjo būti leidžiamos rusišku raidynu. Lietuviai šiam reikalavimui priešinosi. Iš pradžių už slaptų knygų skaitymą buvo skiriamos nedidelės bausmės, kurias numatė rusų įstatymai. Vėliau, kai buvo pradėti leisti laikraščiai ir prasidėjo griežta agitacija prieš valdžios rusinamąsias priemones, slaptųjų raštų priežiūra buvo pavesta administracijos organams. Jiems buvo suteikta teisė bausti nusikaltėlius, konfiskuoti bei deginti raštus. Žandarai savo darbą atliko itin uoliai: 1891 – 1893 m. vien tik sieną saugoję žandarai konfiskavo 37 718 lietuviškų knygų ir laikraščių; 1900 – 1902 m. – 56 182. Į tą skaičių neįtrauktos tos knygos, kurios buvo rastos ir konfiskuotos visoje Lietuvoje.
Nepaisant didelio konfiskuojamų spaudinių skaičiaus, jų vis nepaliaujamai daugėjo. Lietuviškos knygos ir laikraščiai buvo leidžiami iš rankų į rankas. Milžinišką darbą atliko spaudinių platintojai – knygnešiai. Už slaptą knygų laikymą ir platinimą tuo metu nukentėjo maždaug 1000 žmonių. Tarp jų buvo ir kaimiečių, ir kunigų, pasauliečių inteligentų.
Nors už knygų platinimą buvo baudžiama kalėjimu ar tremtimi į Sibirą, tačiau knygos buvo platinamos itin sparčiai. Valdžios atstovai turėjo pripažinti nesugebantys kovoti su spaudinių sklidimu. Generalgubernatorius dėl to skundėsi centro valdžiai, žemesnieji valdininkai skundėsi savo viršininkams. Matydami nebegalį sulaikyti slaptojo knygų platinimo, jie siūlė panaikinti spaudos draudimą. Tad knygnešiai Lietuvos istorijoje atliko ypatingą vaidmenį.
http://raseiniaitv.lt/kovo-16-oji-knygnesio-diena/
KNYGNEŠYS / L. Milčiaus nuotr.
LIETUVIŠKAS SAPNAS
Aš sapnavau: per sieną ėjo žmonės.
Lyg auksą nešdami maišuos, jie dairės.
Juos paslėpė miškai, kalnai ir klonys,
Ir vedė skurstančios tėvynės gairės.
Tai buvo knygnešiai: juodi nuo vargo,
Nuo baimės atkaklios vis nežinioje,
Ir nuo žandaro, nuo pasienio sargo, –
Tiktai ugnis juos šildė amžinoji.
Tėvai maldaknyges, elementorius,
Šventus lapus lietuviškojo rašto
Maldoj aukojo Dievui prieš altorių
Ir nešė mūsų milijonų naštą.
Faustas Kirša
Nuotr. iš : https://www.diena.lt/naujienos/laisvalaikis-ir-kultura/zvaigzdes-ir-pramogos/
1940 m. Vytauto didžiojo karo muziejaus sodelyje Kaune buvo pastatytas paminklas „Knygnešių sienelė“ (sovietų okupacijos metais nugriauta, 1997 atstatyta) su 100 žymiausių knygnešių pavardėmis. Knygnešių kapai pažymėti atminimo įrašais.
Plačiau apie tai: http://spaudos.lt/daraktoriai/knygnesiu_sienele.htm
freska yra skirta lietuvių kalbos , rašto , knygų draudimo laikotarpui atminti.
Autorius dail. Antanas Kmieliauskas.
Freska nutapyta Bistropolio dvaro koplyčioje.
https://knygnesyste.weebly.com/galerija.html
Pradėjome išduoti laikraštį prie mažų spėkų, prie menkų turtų, bet turėdami didę viltį, kad skaitlius mūsų sądarbininkų greit pasididins, kad mūsų darbas neliks tuščias, bet ras atsišaukimą tarp visų Lietuvių, trokštančių Lietuviais būti ir tėvynei savo tarnauti“, – taip pristatomas Varpas pirmojo numerio įžanginiame straipsnyje „Naujas laikraštis“.
Šios viltys išsipildė: Varpas spaudos draudimo laikotarpiu gyvavo net 17 metų, kėlė tautinio atgimimo ir išsivadavimo, tautos vienybės, demokratijos, humanizmo idėjas, smerkė rusinimo politiką, skelbė grožinę literatūrą ir jos kritiką.
Varpo sumanytojai buvo Varšuvoje įsteigtos draugijos „Lietuva“ nariai: V. Kudirka, J. Gaidamavičius, J. Adomaitis-Šernas ir kiti. Vienas draugijos tikslų buvo knygų ir laikraščių leidyba. Tam tikslui buvo įsteigta varpininkų leidykla.
https://alkas.lt/2019/01/31/j-s-berniuniene-varpui-130-metu/
Petro Rimšos „Lietuvos mokykla 1864–1904“ skulptūra Kaune, vaizduojanti motiną mokančią savo vaiką iš uždraustos literatūros lotyniškais rašmenimis šalia verpimo ratelio.
https://www.vle.lt/straipsnis/slaptoji-mokykla/
KNYGNEŠIUI
Tylu tylu, net šunys nesuamsi.
Juoda kaip anglys gūduma nakties,
O tu brendi per tą švininę tamsą,
Priglaudęs Žodį – knygą prie širdies.
O pėdomis būrys žandarų seka
Su šautuvais, į priekį atkištais,
Jau tavo jėgos visiškai išseko,
Ir laša prakaitas lašais karštais.
Tarytum kraujas ryto žaros švinta,
Nužerdamas aplink laukus plačius,
Tave, žvangiom grandinėm surakintą,
Kareiviai daužo buožėm per pečius.
Ir teks išeiti Sibiro golgotas,
Ir nežinia, ar grįši dar kada…
O Žodi tu, lietuviškas, žaizdotas,
Kada išmuš tau laisvės valanda!?
Simas Račiūnas
Švenčiant Knygnešio dieną bei Lietuvos knygnešio, publicisto, „Aušros“ ir „Varpo“ bendradarbio Jurgio Bielinio gimtadienį (2018 m.), Šakynoje atidengtas koplytstulpis, skirtas Šakynos krašto knygnešiams ir daraktoriams atminti. Jame įamžinta 19-os knygnešių, Šakynos krašto šviesuolių, pavardės.
Koplytstulpio autorius
Šiaulių tautodailininkas Petras Bandza