Pinikų, makramė technika pradėta naudoti keli tūkstantmečiai prieš Kristų Rytuose. Manoma, ji atsirado pradėjus austi (kai paprastu mazgu imta rišti metmenis audinio gale, kad jie neiširtų) ir ilgainiui tapo meniška ornamentų technika. Iš Rytų pinikai paplito Europoje, Amerikoje. Inkai ir Šiaurės Amerikos indėnai išplėtojo labai savitą pinikų rūšį – vadinamąjį vampamą (gausiai įpinama karoliukų). Pradėjus naudoti jūrinius mazgus, pynimo menas darėsi dekoratyvesnis. Įmantriais mazgų raštais apipinti baldai, šviestuvai, išpintos užuolaidos puošdavo didikų namus, aukštuomenė neapsieidavo be šia technika pintų aksesuarų – rankinių, dirželių. Renesanso epochoje Italijoje atsirado mezginius primenantys plokšti, raštuoti pinikai, vadinamieji cavandoli. Pinikus kūrė jūreiviai (hamakai, diržai, peilių įmautės).
Europoje pinikai ypač išpopuliarėjo XIX amžiuje. Didžiojoje Britanijoje išleista knyga Silvijos makramė nėrinių knyga (Sylvia’s Book of Macramé Lace 1882). Pinikais nustota domėtis nėrinius pradėjus nerti pramoniniu būdu. Pinikai atgimė XX a. 7 dešimtmetyje, kai buvo susidomėta etnografija, rankdarbiais, buvo populiarūs tarp hipių. Šios technikos darbai plačiai naudojami dailiojoje tekstilėje, juvelyrikoje.
Į Lietuvą ši technika atkeliavo XIX a. pabaigoje – XX a. pradžioje, o 1970–1980 m. išgyveno visišką klestėjimą. Sovietinės moterys iš virvelių pynė diržus, maišelius, pledus, lovatieses. Buvo leidžiamos įvairios brošiūros ir knygos, meistriškumo kursai žurnaluose, audimo pamokos – mokyklose. 2000-ųjų pradžioje makramė technika šalyje ir pasaulyje buvo šiek tiek užmiršta, tačiau nepraėjus nė dviem dešimtmečiams žmonės ir vėl ją prisiminė.
Gegužės 9 d. Kurtuvėnų bibliotekos vyresnioji bibliotekininkė Aurelija Kniurienė pakvietė kurtuvėniškes į edukacinį užsiėmimą „Kas liko dar nepasakyta“, kurį vedė Šaukėnų kultūros ir amatų centro rankdarbių būrelio „Mezgu – rezgu“ vadovė, centro tradicinių amatų koordinatorė, tautodailininkė, fotografė Alma Meškienė. Ji trumpai supažindino su makramė technikos atlikimu, pasakojo, kad šiais metais prie Šaukėnų seniūnijos stovėjusi eglė buvo surišta šios technikos pagalba, pareikalavusi daug laiko, kantrybės, bendruomenės susitelkimo, tačiau neliko nepastebėta (įrašyta į Lietuvos rekordų knygą). Tai – stilizuota apie penkių metrų aukščio gražuolė, sukurta iš įvairiausiais raštais suraišiotų virvių, kurios apgaubė iš plastikinių vamzdžių sumontuotą karkasą. Tautodailininkė susirinkusias moteris mokė pasigaminti gėlių vazonų laikiklius, kuriems pagaminti neužteko net trijų valandų.
Dubysos aukštupio mokyklos Kurtuvėnų skyriaus patalpose iki birželio mėn. 28 d. eksponuojama A. Meškienės fotografijų paroda „Besikeičiantis veidas“. Kviečiame visus užsukti į Kurtuvėnų skyrių ir apžiūrėti parodą.
Aurelija Kniurienė,
Kurtuvėnų bibliotekos vyresnioji bibliotekininkė
Nuotraukos autorės
