Kalnelis.
Smėlis.
Ir mėlynos pušys.
Kaip Žmuidzinavičiaus drobėj –
Pilnos lengvo, švelnaus laukimo.
Plaukia debesys, plaukia…
Ir pušys išplauktų –
Debesėlių seserys.
Bet pušų šakos –
Mano rankos.
Bet pušų šaknys –
Mano kojos,
Ir vaiskūs jų sakai –
Tai mano kraujas…
Vaidotas Spudas. Mėlynos pušys
Šiaulių rajono savivaldybės viešosios bibliotekos Kurtuvėnų struktūriniame teritoriniame padalinyje visą spalio mėnesį bus eksponuojama Kelmės rajono Šaukėnų kultūros ir amatų centro vyriausios etninės kultūros specialistės Gitanos Visockaitės-Urmonienės grafikos darbų paroda „Mėlynos pušys“.
Autorė visų teismui pristato kūrinius, sukurtus skaitant širdžiai mielas Vaidoto Spudo eiles. Vaizdingi poeto eilėraščiai tarsi ragina žvilgsniu apeiti tėviškės laukus, kviečia akis pakelti į pušų viršūnes, pasigėrėti gintarinėmis saulės spindulių linijomis, lūžtančiomis ties šakomis, medžių keteromis, kurios labai primena akimirkai stabtelėjusius debesis.
Straipsnyje „Apie poeziją“ Vaidotas Spudas rašė: „Kiek daug ir kiek mažai galima pasakyti apie poeziją, kurios neišsemiamas šaltinis yra gyvenimas, statomas žmogaus, nerimstančio ir kovojančio, žmogaus degančio gyvenimo aistros liepsna, dainuojančio ir verkiančio, mylinčio ir neapkenčiančio, žmogaus, kuris klysta, bet ieško, ieško ir randa. Ir ne tik tai. Poezija turi mokėti pajusti kiekvieną žmogaus sielos virpesį, būti jautri žmogui, visų gėrybių kūrėjui, turi įsigilinti į žmogaus protą, jo mintis, suprasti jo poreikius ir troškimus…Taigi, poezijos tikslai ir uždaviniai mums aiškūs – ji turi tarnauti žmogui…“
Šį kartą poeto Vaidoto Spudo poezija pasitarnavo kitai meno šakai – dailei. Dailininkės G. Visockaitės-Urmonienės juodai baltuose grafikos darbuose poeto kūryba tarsi suskyla į septynis ciklus: „Pušys“, „Lyrinės miniatiūros“, „Taip užmirš ir nebeverks“, „Vieškelis ir pilkos pilkos tuopos“, „Purienomis pražydo Apaščia“, „Tu išlydi tolyn“ ir „Kažkas nuskynė vieną mažą žiedą“. Grafikos darbuose sakytumei persikūnijo poeto mintys apie pagrindinį kūrybos tikslą – tarnavimą žmogui, įkvėpti kitus kūrėjus ir įprasmino kūrybos jėgą – gyvenimą ir po mirties. Kaip ir cituotame poeto posme „…Ir liko tėviškės peizažas gyvenimui. Todėl ir aš nebūti negaliu“.
G.Visockaitei-Urmonienei linkime neprarasti gyvenimo džiaugsmo, kuris skatina kurti, svajoti, eiti vis toliau ir savo darbais džiuginti mus, žvelgiančius į jos kūrybą.
Aurelija Kniurienė,
Kurtuvėnų bibliotekos vyresnioji bibliotekininkė
Nuotraukos Aurelijos Kniurienės
