„Tautinis drabužis pažymi tautos būdą, parodo tautos meną, skirtingą jos kultūrą. Tokių drabužių dėvėjimas turi didelę reikšmę ir tautiniam auklėjimui. Tautinis drabužis negali būti uniforma, nes jis turi būti daugiau ar mažiau individualus. Jis yra iškilmių apdaras. Jis tinka dėvėti teatre, vakaruose bei pobūviuose. Ir kai mes norime ypatingai pagerbti kokią nors šventę, tada rengiamės tautiniais drabužiais.“
Mikalina Glemžaitė (1891–1985), etnografė, pedagogė, tautinio kostiumo, dailės tyrinėtoja, Šaulių sąjungos narė
Sesutės mūsų nuo senobės
Dėvėjo margus rūbelius;
Dūzgeno plonas, baltas drobes
Ir koja suko ratelius.
O iš karštos jaunos krūtinės
Skambėjo dainos sidabrinės.
Kaip rožės jos tada žydėjo
Ir lankė rūtų darželius,
Dar vainikus žalius dėvėjo
Ir šilko kaspinus žalius;
Dainavo, gerbė žalią rūtą,
Kęstučio žirgą ir Birutę.
Maironis. Tėvynės dainos / Pavasario balsai: eilėraščiai / Maironis. –Vilnius, 1986. –196 [1] p.
Nuotrauka iš Almos K. ( Škotija) asmeninio albumo.
Rūbai autentiški, maždaug 100 metų senumo. Išlaikyti vienos šeimos iš Šiaulių. Šiuo metu jie gyvena Fraserburge. Kadangi tautinių rūbų dydis mažas, tai jais puoštis gali tik Evelina .
Fotografuota Škotijoje, Aberdyno mieste, kai buvo minimas Lietuvos nepriklausomybės 100-metis.
Moterų tautiniai rūbai pasižymėjo ne tik detalių įvairove, bet ir puošnumu – stilizuotų dekoracinių geometrinių, augalinių ornamentų gausa. Tad nenuostabu, kad daugiausia tyrinėti ir komplektuoti moterų tautiniai drabužiai, nes vyrų kostiumai buvo ne tokie išskirtiniai, paprastesni.
Gabija Mackevičiūtė
https://www.bernardinai.lt/2017-05-13-tautinis-kostiumas-interpretacijos/
Moterys vilkėjo puošniai siuvinėtais marškiniais, trumpomis, liemenėmis (kiklikai), arba švarkeliais, languotais arba dryžuotais sijonais. Liemenį juosdavo plačiomis ir siauromis juostomis. Virš sijono rišdavo linines prijuostes su įaustais raštais. Vaikščioti be prijuostės būdavo laikoma nepadoru. Kasdieninės prijuostės audžiamos languotos ar dryžuotos, tamsesnių spalvų iš lininių ar pakulinių siūlų. Šventadieninės dažniausiai buvo baltos lininės ar medvilninės. Mergaičių ir ištekėjusių moterų būdavo skirtinga galvos danga. Mergaitės nešiojo galionus (puošni audinio ar mezginio juostelė), karūnėles su kaspinais, o ištekėjusios Žemaitijoje nešiojo skaras, Aukštaitijoje – nuometus, Dzūkės ir Suvalkietės dėvėjo įvairius gobtuvėlius ir skaras.
http://www.blsm.org/sites/blsm.org/files/homework/Tautinis%20kostiumas%203.pdf
Pirmas lietuvių suorganizuotas tautinio kostiumo pristatymas įvyko 1900 m. rugsėjo 23 dieną, kurį surengė Vydūno vadovaujama Tilžės lietuvių giedotojų draugija. Tiesa, tada juo apsirengė tik moterys.
https://www.lrt.lt/naujienos/tavo-lrt/15/74211/menotyrininke-xix-a-mada-lietuvos-kaime-net-septyni-apatiniai-sijonai
Prieškary merginos ir moterys nepraleisdavo progos nusifotografuoti su tautiniu kostiumu.
Iš Violetos L. asmeninio albumo, Kužiai.
Nuotrauka iš Alinos Š. asmeninio albumo, Ginkūnai