Mano likimo broliai / Per Petterson. – 2021. – 270, [2] p.
Romanas apie daugelį šiuolaikinių žmonių kankinančią vienatvę, nereikalingumo jausmą, santykius su buvusiais mylimaisiais ir vaikais, artimųjų praradimą, depresiją. Taip pat tai knyga apie Oslą.
Vieną 1992 metų rugsėjo sekmadienį Arvido Jenseno bute suskamba telefonas. Tai jo buvusi žmona, paklaikusi ieško pagalbos. Radęs ją tuščioje geležinkelio stotyje Arvidas ieško ir bendro gyvenimo pėdsakų. Tačiau atrodo, tarsi moters gyvenime jo nė nebuvo.
Po skyrybų Arvidas klaidžiojo vienatvėje ir vidinėje tyloje. Žmona, pasiėmusi tris dukras, jį paliko. Tėvus ir brolį pražudė kelto katastrofa. Arvidas – rašytojas ir jis visada save laikė inrovertu, tačiau dabar atrodo, kad jis visam laikui liko vienas. Keisti tušti namai, lova ir vienatvė – viskas, kas jam liko. Jo liūdesys vis gilėja, jis miega automobilyje, nes tuščios buto sienos ima slėgti taip, kad nebeįmanoma to pakelti. Vyras klaidžioja po miestą, girtauja ir keliauja per atsitiktinių moterų lovas. Arvidas nemoka įsipareigoti, reikšti jausmų, bijo apsijuokti, vaikšto po Oslo barus, atsiduria vis kitame šio pilko ir tylaus, kaip ir romanas, miesto rajone, jis vienišas ir sutrikęs, galbūt todėl taip lengvai vienišos moterys jį įsileidžia į savo gyvenimus, kuriuose jis neužsibūna ilgiau nei vieną naktį.
Arvido Jenseno krizė – kiekvieno vyro krizė, žmogaus, praradusio ir šaknis, ir šeimą, atkirsto nuo savo vaikų, – kiekvieno jo likimo brolio, liūdnai sėdinčio bare prie taurės.
Paveiki šiaurietiška atmosfera, Bob Dylan dainos, lėtai besivystantis siužetas ir melancholiškas, gyvas pagrindinis veikėjas įtraukia skaitytoją į originalią literatūrinę kelionę. Ir ši kelionė, kad ir kokia varginanti bei klampi, atveda į jausmą, jog viskas gali būti kitaip.
Ir dar ši istorija yra bandymas įveikti dabartį per praeitį, tam, kad ateityje nušvistų vilties spindulys.