,,Gal skamba beprotiškai, bet aš dažnai ilgiuosi tėvo ir motinos, nors kasdien juos matau. Gal čia kaip su tais dalykais, kurių norime išmokti, nes dar negebame: ilgimės viso to, ko neturime, o tėvas su motina ir yra, ir vis dėlto nėra.“
Olandijos kaime, reformatų tikėjimą išpažįstančių ūkininkų šeimoje, kurioje švaistymas ir lengvabūdiškumas prilyginamas nuodėmei, auganti dešimtmetė Jopė klaidžioja niekieno žemėje tarp vaikystės ir suaugusiųjų gyvenimo ir pasaulį patiria savitu būdu: oda jusdama nuo šaltų žiemų apsaugantį karvių tešmenų tepalą, šūkaudama raudonio žodžius, kurių nerasi Biblijoje, su broliais ir seserimi padėdama atlikti ūkio darbus. Kai likus kelioms dienoms iki Kalėdų šeimą sukrečia siaubinga netektis, kiekvienas ją išgyvena savaip. Sielvarto surakinti tėvas ir motina nepastebi, kaip trys vaikai pamažu išklysta iš vėžių. Jausdamasi kalta dėl nelaimės ir nebenusivilkdama savo raudonosios striukės, Jopė įsisuka į trikdančių fantazijų ir patirčių pasaulį, savyje atranda vis gilėjančią tamsą, kuri grasinasi sunaikinti jos ir jos artimųjų pasaulį.
Man skaitėsi sunkiai, šlykščiai, nekart norėjau atsitraukti ir nebeskaityti. Taip, nustebino, šokiravo, pabaiga ypatingai, bet man ši knyga nedavė nieko. Suprantu, kad visokių knygų esti, o ir skaitome kiekvienas per savo asmeninę prizmę, bet aukštai vertinti nekyla ranka. Tiesiog per daug brutalumo, seksualinių momentų, tamsumo, abejingumo ir vaikiško žiaurumo. Be jokios abejonės ši knyga paremta asmeniniais autorės išgyvenimais. Būdama trejų ji taip pat neteko savo brolio. Ir tai, ką patyrė jos šeima ir ji pati, tikriausiai nugulė į knygos puslapius. Knygos autorė vis dar gyvena ir dirba ūkyje.
Šią knygą galite rasti Šiaulių rajono savivaldybės Vytauto Vitkausko viešojoje bibliotekoje arba bibliotekų virtualių paslaugų portale ibiblioteka.lt.
Knyginėtoja Vilma