,,Mūsų namai laikėsi santūrumo taisyklės. Jausmai, net teigiami, būdavo griežtai kontroliuojami. Vienuoliktas Dievo įsakymas, iškaltas akmenyje ir skirtas konkrečiai presbiterijonams: nerodyk jausmų.“
Šiaurės Kanadoje, mažame miestelyje, gyvena Morisonai, auginantys keturis vaikus: Luką, Metą, Keitę ir Bo. Jie presbiterijonai, tad šeimoje emocijos užgniaužiamos ir nerodomos. Vieną dieną tėvai išvyksta į miestą ir grįždami abu žūva avarijoje. Vaikai tampa našlaičiais, o jų tarpusavio ryšiai pamažu ima trūkinėti. Vaikystėje daug laiko praleisdavusi prie tvenkinių, kartu su vyresniu broliu Metu tyrinėdama įvairiausius gyvius, užaugusi Keitė tampa zoologe. Ji gali mikroskopu nustatyti organizmų tapatybę, bet, regis, yra visiškai sutrikusi savo pačios emociniame gyvenime ir su šeima beveik nebendrauja.
Dėl tų paskutinių dviejų citatos žodžių ši knyga man nepaliko didelio įspūdžio. Žinoma, tai didelė religijos įtaka, bet kai nesusidūriau, tai ir atrodo keista. Kadangi pati esu atviras žmogus, sunku suvokti, kaip galima visą gyvenimą vien tik mąstyti, galvoti, svarstyti, bet neišdrįsti paklausti, pasakyti, pasikalbėti. Knyga būtent apie šeimos santykius. O tiksliau, apie likusių našlaičiais 4 vaikų santykius. Pagirtina, kad vyriausieji broliai visomis išgalėmis bando rūpintis mažosiomis sesutėmis ir imasi nelengvų atsakomybių, tačiau tai tarsi vyksta mechaniškai, nes taip reikia. Taip turi būti. Knygoje nėra jokios kulminacijos. O ir pabaigą suprask kaip nori. Na, bet kas emocionaliai šią knygą galėtų pritaikyti sau, manau, patiktų. Todėl rekomenduoju. Juk kiekvienas tą pačią knygą išgyvename skirtingai.
Šią knygą galite rasti Šiaulių rajono savivaldybės Vytauto Vitkausko viešojoje bibliotekoje arba bibliotekų virtualių paslaugų portale ibiblioteka.lt.
Knyginėtoja Vilma