Ruduo – tai antrasis pavasaris, kai kiekvienas lapas gėlė. (A. Kamiu)
Nukrito lapai. Užsidarė pumpurai.
Pasiruošė berželiai poilsiui ir miegui.
Mes prigimtį pažįstame labai gerai.
Gamtos gyvybės ciklas šviesmečius išlieka.
Praeis ir vėl naktis, ištirps speigai, sniegai,
išaugs nauji obels žiedai ir vaisiai.
Gamta į poilsį išsikovojo teisę,—
to gėrio niekam ji neatiduos dykai.
Taip jau per amžių amžius buvo —
gyvybės grūdas žemėj niekada nežūva,-
ryt, saulės ratui kylant, vėl jis išlapos
dėka lietaus ir saulės žaismo, ir globos.
(Teofilis Tilvytis „Rudeniop“)
Rugsėjo 27 d. Šiupylių bibliotekoje vyko susitikimas „Sparnuota medžio drožyba“ su mūsų krašto tautodailininke, Gruzdžių Augustino Griciaus bibliotekos vyr. bibliotekininke Lionginos Šufinskiene.
Bibliotekininkė Salvinija Šeškauskienė pristatė susitikimo dalyviams tautodailininkę, kuri su savo gražiais darbais dalyvauja Šiaulių rajono ir respublikinėse parodose. Liaudies meną populiarina dalyvaudama edukacinėse programose, kur moko įvairaus amžiaus žmones popieriaus karpymo, žolynų rišimo, rištinių lėlių technikos. Parodė dvejose knygose „Lietuvių liaudies menas. Medžio dirbiniai“ (1956 m. ir 1958 m.), esančias fotografijas su senelio darbais.
Menininkė apie save: „Kiek save atsimenu, visada žavėjausi liaudies menu. Vaikystėje patiko piešti kraičio skrynias ir jas puošti augaliniais ornamentais. Prieš keletą metų teko dekoruoti ir medinę skrynią, tai buvo didžiulė atgaiva sielai. Gyvenimo ritmas ir tempas neleido užsiimti menine veika tiek, kiek aš norėjau. Atsiradus daugiau laisvo laiko, buvo sunku išsirinkti meninę sritį, kuria galėčiau užsiimti dažniau, nes patiko viskas: siuvinėjimas, mezgimas, tapyba, interjerinių lėlių kūryba, dekupažas, sutažas, skrebinimas, bet labiausiai širdį pavergė tradicinis liaudies menas – popieriaus karpiniai, delmonai, šiaudiniai sodai.
Drožyba susidomėjau sudalyvavusi medžio drožėjo Eriko Čypo mokymuose Sartuose. Nusipirkusi kaltus pradėjau ,,kalbinti“ medį. Šis užsiėmimas man labai mielas širdžiai tikriausiai todėl, kad mano senelis buvo stalius. Laisvalaikiu drožinėdavo prieverpstes, rankšluostines, tabokines, šaukštus. O vieną vėlyvą pavasarį, nesulaukęs grįžtančių gandrų, išdrožė juos ir sustatė kieme, kad galėtų pradžiuginti savo šeimą“.
Tautodailininkė pristatė savo darbų karpinių parodą ir papasakojo apie lietuvišką medį, lietuviškas gilias tradicijas. Ji pabrėžė, kad labai svarbu suprasti, kokie tautodailės dirbiniai yra vertingi. Menininkė susitikime daug dėmesio skyrė tradiciniams lietuvių amatams. Lietuvoje medžio drožinėjimas turi gilias tradicijas. Medinių kryžių, stogastulpių, koplytstulpių, rūpintojėlių gamyba (kryždirbystė), namų apyvokos reikmenys (pagal paskirtį: maisto ruošimo, virtuvės reikmenys: kočėlas, sviestamušė, druskinė, dubuo, kaušas, šaukštas), verpimo, audimo, skalbimo įrankiai: verpstė, prieverpstė, poverpstė, šaudyklė, ratelis kubilas, rankšluostinė, sietynas, žvakidė, pypkė, lazda, laikrodis (laikrodžio korpusas), muzikos instrumentai, rogės, žibintas buvo laikoma nacionaliniu šalies paveldu.
Medžio dirbiniai plačiai naudoti kaip ūkio reikmenys liaudies buityje, kadangi medis – pigiausia ir plačiai prieinama žaliava.
Šiuo metu, pasak Lionginos Šufinskienės, labai svarbu jaunimui išmokti, perimti senuosius amatus, senąsias tradicijas, kad būtų tęsiamas paveldo pažinimas.
Susitikimo dalyviai turėjo galimybę ne tik susipažinti su papročiais ir tradicijomis, bet ir pasimokyti medžio drožybos ypatumų. Vaikai piešė mamoms ant popieriaus trafareto paukštelių ornanentus, o mamos ir kiti dalyviai drožinėjo.
Susitikimas buvo šiltas ir jaukus, padėkojome Lionginai už nuoširdų pasakojimą apie savo pomėgius ir už nuostabiai pravestą užsiėmimą. Tikimės ir ateityje gražaus bendradarbiavimo su Šiupylių biblioteka ir Šiupylių kaimo bendruomene.
Šiupylių bibliotekoje šiuo metu veikia tautodailininkės Lionginos Šufinskienės karpinių paroda, kurią galima apžiūrėti iki spalio 31 d. Maloniai kviečiame!
Salvinija Šeškauskienė,
Šiupylių bibliotekos bibliotekininkė
Nuotraukos autorės
