„POPIERIAUS IR MOLIO DRAUGYSTĖ“

Yra gyvenime dalykų, kurių nematome, negalime paliesti ranka, pasverti, nusipirkti ar parduoti, bet vis dėlto neabejojame jų buvimu ir be jų neįsivaizduojame gyvenimo. Angelai – būtent iš tos padermės. Nematomi, bet jaučiami ir patikimi mūsų kaimynai, bendrakeleiviai, palydovai, dvasios sargai. Ne veltui sakoma: „šviesus kaip angelas“, „tas žmogus tikras angelas“, „tu, mano angelėli“, „miega kaip angelas“, „angeliško grožio“,  „tyras kaip angelas“. Nežemiškoms būtybėms priskiriame gražiausius žmogaus bruožus, įsivaizduojame tokius, kokie norėtume patys būti, kokius norėtume matyti šalia.

Ir vis dėlto būna dienų, kai angelą norisi pamatyti akimis, paliesti pirštais, išgirsti skambant jo trimitą. Tai galime padaryti padedami kūrėjų: poetų, tapytojų, skulptorių, turinčių privilegiją nuo Dievo, įkūnyti savo ir mūsų visų vizijas, viltis, svajones.

Karpinių menas – gilias tradicijas turintis taikomosios-dekoratyvinės dailės žanras. Karpiniai iš popieriaus yra savita meno šaka, padedanti atsiskleisti kūrybingai asmenybei ir turinti senas tradicijas. Popieriaus karpinių menas gimė Rytų šalyse. Vėliau jis paplito po visą pasaulį.

Lietuvoje popieriaus karpiniais pradėta užsiiminėti XVI a. Pirmieji karpiniai buvo pritaikyti didikų antspaudams ženklinti ir puošti. Kai popieriaus šalyje atsirado daugiau, jis tapo prieinamas ir žemesnio luomo žmonėms. Imta jį naudoti kaimo buičiai puošti. Itin populiarūs namų interjero puošybai popieriaus karpiniai buvo XIX a. pabaigoje – XX a. pirmaisiais dešimtmečiais. Kaimo žmonės karpiniais gražindavo žibalinių lempų gaubtus, lentynas, paveikslų, veidrodžių rėmus. Sudėtingesnio ornamento karpiniais – užuolaidėlėmis puošdavo namų langus, indaujas.

Iš praeities atėjęs kruopštus popieriaus karpymo menas šiandieninėje meno terpėje dažniausiai išlaiko tą pačią archaišką ir natūralią plastikos išraišką, geometrinę liaudies meno ornamentiką.

Šiaulių krašto popieriaus karpinių meną puoselėja menininkė iš Gruzdžių Liongina Šufinskienė.

Gimiau ir augau Gruzdžiuose. Mokiausi Gruzdžių A. Griciaus vidurinėje mokykloje, vėliau Šilutėje, Šiauliuose. Meninio išsilavinimo neturiu, bet nuo to laiko, kiek atsimenu, visada žavėjausi liaudies menu. Vaikystėje patiko piešti kraičio skrynias ir jas puošti augaliniais ornamentais. Rimčiau meninei veiklai atsidėjau pradėjusi dirbti Gruzdžių Augustino Griciaus bibliotekoje. Sunku buvo išsirinkti meninę sritį, nes patinka viskas: siuvinėjimas, mezgimas, tapyba, interjerinių lėlių kūryba, dekupažas, skrebinimas, bet labiausiai širdį pavergė tradicinis liaudies menas – popieriaus karpiniai, delmonai, šiaudiniai sodai, vytinės juostos. Su savo darbais aktyviai pradėjau dalyvauti Šiaulių rajono ir respublikinėse parodose. 2022 m. esu priimta į Lietuvos tautodailininkų sąjungos narius. 2022 metais Sartuose sudalyvavusi medžio drožėjo Eriko Čypo mokymuose susidomėjau medžio drožyba. Šis užsiėmimas man labai mielas širdžiai, tikriausiai todėl, kad mano senelis Petras Stočkus buvo stalius. Laisvalaikiu drožinėdavo prieverpstes, rankšluostines, tabokines, šaukštus. Sudalyvavusi ne vienuose juostų vijimo mokymuose, supratau, kad juostų vijimas man taip pat labai artimas, tad tenka iš krepšio išsitraukti siūlus ir pasimėgauti juostų vijimu.

Liaudies meną populiarinu dalyvaudama  edukacinėse programose, kur mokau įvairaus amžiaus žmones popieriaus karpymo, žolynų rišimo, rištinių lėlių technikos, medžio drožybos.                                                                  

Tautodailininkė Liongina Šufinskienė