Žiemišką lapkričio 23 d. popietę Šiaulių rajono savivaldybės Vytauto Vitkausko viešosios bibliotekos renginių salėje vyko Loretos Tamulaitienės knygos „Paraščių vaikai“ pristatymas. Šis renginys – vienas iš suaugusiųjų mokymosi savaitei skirtų renginių.
Loreta Tamulaitienė – pedagogė, Šiaulių Stasio Šalkauskio gimnazijos direktorė, trijų suaugusių vaikų mama. Anksčiau dirbo lietuvių kalbos, etikos mokytoja. Į karantino metu parašytą knygą „Paraščių vaikai“ yra sudėta tai, ką jai teko patirti dirbant Šiaulių jaunimo mokykloje. Knygos autorei puikiai pavyko sukurti autentišką turinį apie jaunimo mokyklos vaikus, jų gyvenimą, taip pat ir mokyklos vadovės, mokytojų patirtį bendraujant su vaikais ir tėvais, kurių veiksmai dažnai netelpa į jokius įprasto elgesio rėmus. „Paraščių vaikai“ – tai duoklė vaikams, mažiesiems kovotojams su gyvenimo realybe. Kovojama dėl dėmesio, meilės, o kartais ir dėl išlikimo.
Knygos herojus jungia jaunimo mokykla, kur vaikai patenka dėl elgesio, mokymosi, socialinių ir šeimos problemų. Kai kuriems vaikams tenka išgyventi tokių patirčių, kurios būtų sunkiai pakeliamos ir suaugusiam, gyvenimo patirties įgijusiam žmogui.
Šiaulių jaunimo mokykla, gyvavusi du dešimtmečius, jau uždaryta, o visų tokių įstaigų Lietuvoje turėtų nelikti iki 2025 m. Taigi ši knyga – lyg duoklė toms įstaigoms, kuriose užgimusios istorijos nukeliaus užmarštin. Šios istorijos – išties unikalios, nepakartojamos, gebančios skaitytoją permąstyti savo požiūrį į skaudžius, tarytum nustumtus į paraštę gyvenimo reiškinius. Kai kurios istorijos – pačios autorės patirtos, o kitos – girdėtos iš kolegų ir užrašytos. O paraštė, kaip teigė L. Tamulaitienė, tai vieta, kur pasižymime klaidą arba ypatingai svarbią, įdomią mintį. Būtent ypatingos svarbos įvykius ir žmones rašytoja ir atskleidžia. Pagrindinė mintis, kurią akcentavo rašytoja, yra ta, kad svarbiausius dalykus vaikai vis tiek gauna šeimoje. Tą atskleidžia ir ši citata: ,,Išduoti savo motinų vaikai nebebijo nieko: nei mokytojų, nei policijos, nei bausmių. Jie jau nubausti pačia didžiausia bausme – motinos nemeile. Motina turi ypatingą galią – jos žodžiai veria kiaurai, prieš juos neužsidėsi apsauginio šarvo, net būdami iš pirmo žvilgsnio visai nekalti, jie griauna iš vidaus, smukdo pasitikėjimą ir meilę sau.“.
Asta Gasiūnienė,
Informacijos specialistė
Nuotraukos autorės
