,,Dabar šizofrenija tapo metafora. Idėją apie ligą teoretikai visai pamiršo ir dėmesį sutelkė vien į revoliuciją. O tokios šeimos kaip Galvinai – atsitiktinės aukos kultūriniame kare – taip pat buvo pamirštos ir laukė, kol kas nors pagaliau išsiaiškins, kaip joms padėti.“
Mimi ir Dono Galvinų gyvenimas atrodė tarsi amerikietiškoji svajonė. Po Antrojo pasaulinio karo išaugus gimstamumui, jiedu susilaukė dvylikos vaikų: vyriausiasis gimė 1945 m., o jaunėlė – 1965-aisiais. Anais laikais tokia šeima kaip Galvinų turėjo atitikti tam tikrą scenarijų: ambicijos, sunkus darbas, kilimas aukštyn ir harmonija šeimoje. Tačiau užkulisiuose klostėsi visai kitokia istorija: psichologiniai sunkumai, smurto proveržiai, slapta vykstantis seksualinis išnaudojimas. Iki aštuntojo dešimtmečio vidurio šeši iš dešimties Galvinų berniukų vienas po kito išgirdo šizofrenijos diagnozę. Kaip tai galėjo nutikti vienoje šeimoje?
Tai negrožinės literatūros kūrinys, parašytas remiantis visų Galvinų šeimos narių tikrais pasakojimais bei liudijimais, todėl nė viena scena nėra išgalvota. Tai vienos šeimos tragiška istorija, kuomet susilaukus net 12 vaikų šešiems iš dešimties berniukų buvo diagnozuota šizofrenija. Galvinai tapo viena iš pirmųjų šeimų, kurias ėmėsi tyrinėti Nacionalinis psichikos sveikatos institutas. Jų istorija pateikia šešėlinę šizofrenijos mokslo istoriją, prasidedančią nuo pacientų uždarymo ligoninėse, lobotomijų ir šizofrenogeniškų motinų sąvokos, iki genetinių ligos žymenų paieškų, besiskleidžiančių didelių nesutarimų dėl pačios ligos prigimties fone. Be Galvinų žinios, jų DNR pavyzdžiai buvo tiriami ne vieną dešimtmetį. Tie tyrimai trunka iki šiol, siūlant naujus gydymo, diagnostikos ir net visiško ligos panaikinimo būdus ateinančioms kartoms.
Šią knygą galite rasti Šiaulių rajono savivaldybės Vytauto Vitkausko viešojoje bibliotekoje arba bibliotekų virtualių paslaugų portale ibiblioteka.lt.
Knyginėtoja Vilma