VASARIS
10 d. – Tarptautinė saugesnio interneto diena.
11 d. – Pasaulinė ligonių diena. Bausmių vykdymo sistemos pareigūnų diena. Tarptautinė moterų ir merginų moksle diena.
13 d. – Pasaulinė radijo diena.
16 d. – Lietuvos valstybės atkūrimo diena.
17 d. – Nacionalinė emancipacijos diena.
21 d. – Tarptautinė Gimtosios Kalbos diena.
24 d. – Estijos nepriklausomybės diena.
27 d. – Pasaulinė nevyriausybinių organizacijų diena.
***
1894 m. vasario 1 d.
Aleknaičiuose (Šiaulių apskr.) gimė Jonas Martynas LAURINAITIS, kalbininkas, visuomenininkas, Lietuvos kariuomenės pulkininkas leitenantas. 1944 m. pasitraukė į Vokietiją, 1949 m. persikėlė į JAV. Parašė ,,Lietuvių kalbos vadovą“ (1950). Mirė 1966 09 25 Čikagoje (JAV).
JAV lietuviai. — Vilnius, 1998. — T. 1, p. 575.
1914 m. vasario 5 d.
Pavėkiuose, netoli Kurtuvėnų (Šiaulių r.) gimė Agota ŠIDLAUSKAITĖ, psichologė, visuomenės veikėja. Profesorė Agota Šidlauskaitė – Lietuvos ir Kanados psichologė, savitai derindama raidos, pedagoginės ir klinikinės psichologijos nustatytus dėsningumus, kelis dešimtmečius teikė praktinę psichologinę pagalbą vaikams. Lietuvoje gimusią ir Vytauto Didžiojo universitete filosofijos istorijos studijas baigusią A. Šidlauskaitę sovietų invazija privertė palikti tėvynę. 1951 m. A. Šidlauskaitė pradėjo dėstyti psichologiją Otavos (Kanada) universitete. 1953 m. įsteigė Vaikų konsultavimo centrą, kuris per keletą metų išaugo į mokslinius tyrimus atliekantį ir praktinę psichologinę pagalbą vaikams teikiantį Vaiko studijų centrą. Savo vadovaujamame centre per daugiau nei du dešimtmečius prof. A. Šidlauskaitė praktiškai įgyvendino ir patikrino daugelį filosofijos, pedagogikos, psichopatologijos, neurologijos sričių idėjų, kurias, atkakliai ieškodama, buvo sukaupusi. Palikusi universitetą, 1981 m. ji įsteigė privačią mokyklą, kurios pagrindinis tikslas – padėti kiekvienam gabiam vaikui, atsižvelgiant į jo individualumą, išplėtoti gebėjimus ir parengti jį atsakingam bendruomeniškam suaugusiojo gyvenimui. Mirė 2017 m. rugpjūčio 3 d.
Lietuvių enciklopedija. — Boston, 1969. — T. 36, p. 499; Rimkutė E. LPS Garbės narė prof. Agota Šidlauskaitė šiandien švenčia savo šimtmetį! [žiūrėta 2018-11-14]. Internetinė prieiga://http://www.psichologusajunga.lt/index.php?p=333&lng=lt; Rimkutė E. Mirė LPS garbės narė prof. A. Šidlauskaitė [žiūrėta 2018-11-14]. Internetinė prieiga://http://www.psichologusajunga.lt/index.php?p=752&lng=lt
1949 m. vasario 6 d.
Kaune mirė Stasys MATJOŠAITIS, lietuvių pedagogas, literatas. Matjošaitis Stasys, slapyvardis Esmáitis gimė 1877 11 15 Padrečiuose (Veiverių valsčius). 1897 baigęs Veiverių mokytojų seminariją dirbo mokytoju Lenkijos pradinėse mokyklose, 1906–1908 – Žemaitkiemyje ir Kaune , 1908–1911 – Rygos lietuvių Pašalpos draugijos, 1911–1914 – Šiupylių pradinėje mokykloje (Šiaulių apskritis). 1911 m. S. Matjošaitis grįžo į Lietuvą ir tų pačių metų šlapią rudenį iš Kuršėnų stoties „atbrido“ į Šiupylių bažnytkaimį (Šiaulių apskr.), kurio pagrindiniai „švietimo ir kultūros“ centrai buvo – bažnyčia ir bravoras su karčiama. S. Matjošaičiui atvykus mokytojauti į Šiupylius, nejučiomis, bet gana sparčiai, ėmė daug kas keistis. Jo iniciatyva buvo pastatyta nauja mūrinė pradinė mokykla, šiupyliškius pasiekdavo pažangi lietuviška spauda.
1914–1917 tarnavo Rusijos kariuomenėje. 1918 Voroneže Lietuvių kultūros ir švietimo sekcijos, leidusios vadovėlius ir globojusios lietuviškas mokyklas, narys. 1918 Vilniuje dirbo laikraščio „Darbo balsas“ redakcijoje, vėliau Švietimo liaudies komisariate. Iki 1933 mokytojavo Vilniaus Vytauto Didžiojo lietuvių gimnazijoje (Vilniaus Vytauto Didžiojo gimnazija). Aktyviai dalyvavo Vilniaus krašto lietuvių kultūrinėje veikloje: buvo Lietuvių mokslo draugijos ir Lietuvių klubo valdybų narys, vienas „Kultūros“ draugijų Lenkijos okupuotame Vilniaus krašte steigėjų. Bendradarbiavo laikraščiuose „Rygos garsas“, „Rygos naujienos“, „Vilniaus aidas“ (1920 redaktorius), žurnaluose „Švietimo reikalai“, „Vilniaus šviesa“. 1933 persikėlė į Kauną. 1945–1947 dirbo Pedagoginės literatūros leidykloje („Šviesa“). Pedagoginėje veikloje skleidė vadinamosios naujosios mokyklos idėjas, pabrėžė kraštotyros principą (pavyzdžiui, iš surinktos medžiagos tiriant gamtą, parengti pranešimus, referatus), siūlė taikyti mokinių savarankiškumą ir aktyvumą ugdančius metodus (laboratorinį, euristinį, probleminį). Svarbiausias pedagoginis veikalas – pradinės mokyklos vadovėlis „Sakalėlis“ (1918–1942, aštuonios dalys; pirmosios dalies išėjo 32 leidimai); kiti vadovėliai – mokytojams „Pedagogikos istorija“ (1930), pradinėms ir vidurinėms mokykloms „Lietuvos istorijėlė“ (1931; Lenkijos valdžios konfiskuota). Parašė piešimo mokymo pagrindus „Veidrodėlis“ (1921), didaktinių ir alegorinių apsakymų rinkinį „Plunksnelių rūpestėliai“ (1925). Išvertė gamtos ir istorijos vadovėlių vidurinei mokyklai, parašė pjesių („Varpininkai“, 1924, „Laumės“, išleista 1925), jos buvo vaidinamos Vilniaus krašto teatro mėgėjų.
Lukšienė, Meilė. Stasys Matjošaitis [žiūrėta 2018-11-13]. Internetinė prieiga://https://www.vle.lt/Straipsnis/Stasys-Matjosaitis-12924; Vanagas V. Lietuvių rašytojų sąvadas. — Vilnius, 1996, p.148.
1904 m. vasario 12 d.
Susekta slapta lietuviška mokykla Gruzdžiuose. Mokytoja – valstietė Ona Urmonienė.
Merkys V. Lietuvos valstiečiai ir spauda. — Vilnius, 1982, p. 159.
1869 m. vasario 14 d.
Zūbiškiuose (Panevėžio apskr.) gimė Jonas Krizostomas VIZBARAS, kunigas, lietuvybės puoselėtojas, draudžiamos lietuviškos spaudos platintojas.
Tėvai – pasiturintys ūkininkai. Lietuviškai skaityti išmokė motina. Mokėsi Šimonių valdinėje mokykloje, Rucavos privačioje vokiečių mokykloje, Liepojos gimnazijoje. 1889 įstojo į Kauno kunigų seminariją. Čia iš karto įsitraukė į slapto lietuvių klierikų patriotų būrelio Lietuvos mylėtojai veiklą, tais pačiais metais į Šv. Kazimiero draugiją, susikūrusią iš šio būrelio. 1894 įšventintas į kunigus. Vienerius metus mokėsi Peterburgo dvasinėje akademijoje. 1895 paskirtas vikaru į Šeduvą (Radviliškio r.). Čia netrukus užmezgė ryšius su knygnešiu Daunoru. 1896, perkeltas į Liepojos gimnaziją kapelionu. Tęsė nelegalią lietuvišką veiklą, nenutraukė ryšių su kunigais — lietuvybės puoselėtojais (J. Tumu, F. Leliu). Rėmė lietuvišką spaudą, rašė korespondencijas į ,,Tėvynės sargą“ (vėliau – į ,,Nedėldienio skaitymus“, ,,Viltį“, ,,Vienybę“, ,,Draugiją“). Liepojoje iš Lietuvos kilusiems jaunuoliams buvo tautinės dvasios žadintojas, jų idėjinis draugas bei vadovas. Aprūpindavo juos lietuviškomis knygomis. 1901 paskirtas Židikų, 1902 – Kurtuvėnų klebonu (Šiaulių r.). Jo rūpesčiu Girnikų kalno viršūnėje 1905.04. 24, minint lietuviškos spaudos atgavimo metų sukaktį, pastatytas paminklas. Nuo 1906 klebonavo Darbėnuose (Kretingos r.), nuo 1909 – Liepojoje. Mirė 1919 03 27 Liepojoje, Latvija. Knygnešiai: VIZBARAS Jonas Krizostomas [žiūrėta 2018-11-10]. Internetinė prieiga: //https://sites.google.com/site/penionys/istorija/knygnesiai; Lietuvių enciklopedija. — Boston, 1966. — T. 34, p. 423–424.1889 m. vasario 24 d.
Daujočiuose (Gruzdžių vlsč.), Šiaulių r. gimė Pranas PENKAUSKAS, istorikas, pedagogas. Prelatas (1931). LKMA (Lietuvių katalikų mokslo akademija) narys (1933). Kauno kunigų seminarijos rektorius (1932–1940). Mokėsi Šiaulių gimnazijoje, Kauno kunigų seminarijoje, Miuncheno universitete. Mokytojavo ir ėjo pareigas Voronežo lietuvių mokyklose. Nuo 1918 Kauno katedros klebonas ir Žemaičių vyskupijos tribunolo notaras. Dėstė Vytauto Didžiojo universiteto Teologijos-filosofijos fakultete. Skaitė Bažnyčios istorijos, bendrosios ir Lietuvos istorijos, misiologijos, dogmų istorijos, lotynų kalbos ir istorijos dėstymo metodikos kursus. Nuo 1940 buvo Bažnytinio meno draugijos pirmininkas. Aktyvus spaudos darbuotojas. Rašė straipsnius istorijos, religijos temomis, išleido vadovėlių. Svarbesni veikalai: ,,Lietuvių tautos dvasia istorijos šviesoje“ (1919), ,,Šv. Senojo ir Naujojo Įstatymo istorija“ (1922), ,,Lietuvos istorijos (1931; vadovėlis vidurinei mokyklai)“, „Vytauto Didžiojo nuopelnai dvasinės kultūros srityje“ (1931), „Lotynų kalbos chrestomatija“ (1933), ,,Lietuvos istorijos versmės“ (1935). 1944 m. pasitraukė į Vakarus. Gyvendamas Austrijoje, aktyviai dirbo lietuvių pabėgėlių stovyklose, mokytojavo Riedo gimnazijoje. Mirė Sigharting (Austrija) 1950 12 01.
Lietuvių enciklopedija. — Boston, 1960. — T.22, p. 276; Visuotinė lietuvių enciklopedija. — Vilnius, 2010. — T.XVII, p. 751; Penkauskas Pranas (1889-1950) [žiūrėta 2018-11-14]. Internetinė prieiga: // http://www.epaveldas.lt/object/recordDescription/1743c201af4d4936b6be8b68664b90df