SOFIJA IR VLADIMIRAS ZUBOVAI

Šiaurės Lietuvoje didelį istorinį spaudą yra palikusi garsi grafų Zubovų giminė, kurios „lietuviškoji“ istorija – vis dar nepakankamai atskleista paslaptis. O atskleistoji jos dalelė – vis dar mūsų nepamatyta ir nesuvokta. Zubovai – Rusijos ir Šventosios Romos imperijų kunigaikščių giminė, kurios pirmuoju atstovu Lietuvoje 1795 m. tapo grafas Platonas Zubovas, dovanai gavęs Šiaulių ekonomiją. Po jo valdas Lietuvoje paveldėjęs brolis Dmitrijus pradėjo Zubovų lietuviškąją šaką ir po 1827 m. Šiaulių ekonomijos centrą perkėlė į Ginkūnų dvarą. Jo sūnus Nikolajus (1832–1898) nuo 1878 m. buvo net Kauno gubernijos bajorų maršalka. Jo žmona Aleksandra (1838–1913) rūpinosi labdara, žmonių, ypač mergaičių švietimu. Jų sūnūs Vladimiras ir Dmitrijus (1872–1944) buvo dar labiau aktyvūs. Šiauliuose jiems priklausė Didždvario (kaip vasaros rezidencijos) rūmai, o Šiaulių rajone tuo laikotarpiu gyvavo Ginkūnų, Kairių, Naisių, Aleksandrijos, Bubių, Mirsiškės dvarai. Po grafo Nikolajaus mirties Bubius paveldėjęs jo sūnus Dmitrijus aktyviai plėtojo statybų ir žemės ūkį. Vykdant 1922 m. žemės reformą, Šiaulių apskrityje iš jo buvo nusavinti 5 dvarai. Grafas, pasirinkęs nenusavinamą žemės normą Bubių dvare, kartu su paliktais sklypais prie lentpjūvės ir plytinės valdė 120 ha žemės.

Ginkūnams ypač daug davė Vladimiras Zubovas (1862–1933) ir Sofija Bilevičiūtė (1860–1932), čia įsikūrę nuo 1890 m. Susigiminiavo su šalies bajorais ir pradėjo ūkininkauti: veisė produktyvius galvijus ir plėtojo pieno ūkį, Gubernijoje – žemės ūkio mašinų ir alaus gamybą, kurio eksportas buvo išgirtas to meto knygose. Deja, kai judviejų vaikai Vladimiras ir Aleksandra jau tapo suaugę, 1910 m. šeima iširo. Tėvas Vladimiras išsikėlė į Mademrodę, o nuo 1911 m. Ginkūnų dvare šeimininkavo S. Zubovienė, vėliau – ir jų duktė Aleksandra Zubovaitė-Fledžinskienė su vyru Jonu Fledžinskiu.

Vladimiras Zubovas, baigęs Šiaulių berniukų gimnaziją, nuo 1881 m. Peterburgo universitete studijavo chemiją. Baigęs universitetą, 1886 m. vedė Sofiją Bilevičiūtę. Studijas tęsė toliau ir 1890 m. Halės universitete baigė veterinarijos mokslus. Tuomet iš tėvų gavo Ginkūnų dvarą ir energingai ėmėsi darbo, tvarkydamas, modernizuodamas ne tik šį, bet ir kitus tėvų dvarus.

 Jo žmona Sofija Bilevičiūtė, kilusi iš garsios lietuvių bajorų šeimos, Pilsudskio giminaitė, gimė 1860 m. Kaune. Augo tėvo Ipolito Bilevičiaus gausioje šeimoje, Aušbikavo dvare Raseinių apskrityje. 1872 m. su tėvais persikėlė į Vilnių, kur baigė vidurinį mokslą. Sankt Peterburge baigė garsiuosius Bestuževo kursus – gamtos mokslus bei pedagogiką. Čia studijuodama (1881–1886) susitiko su Vladimiru Zubovu, susituokė 1886 m., o 1890 m., baigę mokslus, įsikūrė Ginkūnų dvare.

Sofija projektavo kambarių išdėstymą, o Vladimiras rūpinosi vidaus gyvenimo patogumais. Perstatant namą į dvarą atvesta telefono linija. Žvakes pakeitė elektros šviesa, o jaukūs privatūs kambariai derėjo su didelėmis erdvėmis visiems susirinkti, pabendrauti, pietauti ar net koncertuoti. Dvaro rūsiuose, pagalbinėse patalpose įkuriama slapta lietuviška mokykla, slepiama lietuviška spauda. Grafas Vladimiras rūmuose turėjo ir slaptą biblioteką, kurioje buvo knygų lenkų, rusų, lietuvių kalbomis, ji veikė iki 1896 m. Didždvario rūmuose buvusi garsi ir turtinga biblioteka kartu su Šiaulių ekonomijos archyvu nuo 1900 m. tapo visuomenine ir prieinama visiems. Deja, per Pirmąjį pasaulinį karą ji pražuvo.

Zubovų dėka XIX a. pabaigoje–XX a. pradžioje Ginkūnai buvo svarbiu ekonominiu ir kultūriniu centru. Kodėl Sofija ir Vladimiras Zubovai, būdami kilmingų slavų „atėjūnais“, įėjo į mūsų Šiaulių krašto istoriją ne tik kaip verslininkai-labdariai, bet ir kaip Lietuvos patriotai?  Jie steigė ir globojo lietuviškas mokyklas, spaudos draudimo metais palaikė lietuviškos spaudos platinimą, organizavo visuomeninės bibliotekos veiklą ir jos draugiją. Vien faktas, kad jų dvaruose vyko garsios Šiaulių gegužinės – slapti Lietuvos šviesuolių susirinkimai, kuriuose buvo aptariami lietuviškos spaudos atgavimo, vystymo, net nacionalinio išsivadavimo, demokratijos klausimai – byloja apie jų drąsą, išskirtinumą visoje to meto Kauno gubernijoje.