Iš parodos autorės Laimos Steponavičienės prisiminimų
Pora savaičių prieš Šv.Velykas prasidėdavo malonumo metas… malonumo kurti. Nepamenu kiek turėjau metų, bet didumo tikrai nedaug, nes a. a. mama ant kėdės, prie malkomis kūrenamos krosnies, (kad užtekčiau didumo) padėdavo didelę, kaip tada man atrodė, knygą, apmuturiuotą močiutės vilnone, namuose austa, skara, vadinama „lakatu“. Tada, paduodavo beržinį tašelį, su įkalta maža vinute, kuriuo margindavome margučius… Tik vašku, tik senais lietuviškais raštais, ir tik gamtiniais dažais. Mamos margučiai būdavo puikūs, o jų mamytė margindavo daugybę: kaimynams, giminei, pažįstamiems… Didžioji Savaitė pralėkdavo ypač greitai. O kaip aš norėdavau panaršyti po didelius puodus, su užmerktomis „gelžunimis“ (metalo drožlės juodai margučių spalvai išgauti), ar po svogūnų lukštų nuoviru užpildytus puodus, kur būdavo sudedami dažymui numarginti kiaušinukai, pora savaičių prieš Velykų šventes. Bet tekdavo kantriai laukti ,nes vienas toks nekaltas „pašnipinėjimas“ kainavo dalį sudaužytų margučių… Savaime aišku, kaltas tada buvo Rainis, kuris nesėkmingai nušoko nuo pečiaus, kažkaip juokingai keistai – tiesiai į puodą!?…. Su ilgesiu šiandiena prisimenu salsvą salyklo, deginto cukraus, apynių, ir tekinamo naminio alaus kvapą, vasarinėje, kur tuo metu šeimininkaudavo tėvelis, su savo didžiuliais kubilais, bačkutėmis, ir visokiu kitokiu aludarių geru… Mamos šventėms kepama naminė duona, pyragas, „košalina“, po duonkepe keptas kumpis su medumi, kiaulės kulniukų vyniotinis – būtinai su šviežiais krienais… Tradicija, kas metai palikti namuose po vieną, pašventintą margutį… Didįjį Šeštadienį visą dieną virdavo margučiai. Ant mažos ugnelės, kad gink Dieve, nesusprogtų… Paskui suvažiuodavo visi apsilankyti ir pasiimti margučių… o ir aš, už vaikišką „marginimą“ visada gaudavau saldainį… Labai dažnai, ledinuką-gaidelį, kurie šiandiena jau pamiršti, kaip ir daugelis mūsų senųjų tradicijų ar marginimo raštų… Visi šeimos nariai margindavo karštu vašku, išskyrus Tėtį. Jis Didžiojo Šeštadienio vakarą visada išskutinėdavo du ypatingus, kaip tada man atrodė, margučius. Vienais kartais, ant tų margučių, puikuodavosi grakštūs bažnyčių bokštai… kitais gi, šokdavo išdykę kipšiukai, kurių uodegas puošdavo labai įmantrūs trišakiai… Gaila, bet laikas buvo negailestingas tiems ypatingiems margučiams. Laikas keičia viską.
Šiandien mūsų šventės kitokios. Bet kas bebūtų, Velykos – tai puiki šventė, kuri įžengia pas mus su pavasariu ir prikelia kiekvieną gyvenimui, tai bundančios gamtos, spalvų ir gerumo šventė. Linkiu visiems sotaus šventinio stalo, gražių margučių, meilės ir sveikatos…
Nuotraukos ir margučiai Laimos Steponavičienės
Skip to content Skip to footer
TAUTODAILĖS DARBAI ŠIAULIŲ RAJONE: GRAŽIAUSIAI PAVASARIO ŠVENTEI – VELYKINIAI MARGUČIAI