Zubovų giminė, įleidusi šaknis Lietuvoje, paliko ryškų pėdsaką ir krašto kultūriniame bei visuomeniniame gyvenime: plėtojo ir mecenavo švietimą, propagavo mokslą. Jie, nebijodami caro valdžios persekiojimų, galbūt parėmę Peterburgo mokslininkų šviesuolių iniciatyvą išsaugoti mažų tautų identitetą, rūpinosi lietuvių kalbos ir kultūros išlikimu ir plėtojimu. Dar 1895 m. Nikolajaus žmona Aleksandra Šiauliuose, Dvaro g. įsteigė mergaičių pensioną ir progimnaziją, kur pirmąkart buvo pradėtos rengti namų mokytojos, parūpino aukštos kvalifikacijos mokytojų. 1898 m. ji įkūrė Šiaulių mergaičių gimnaziją, kurios statybai N. Zubovas skyrė sklypą ir plytas. Be to, jis buvo vienas iš pagrindinių „Šiaulių mergaičių ir berniukų gimnazijų beturčiams šelpti“ draugijos steigėjų.
Atvirukas „Šiauliai, mergaičių progimnazija“, išleistas apie 1912 m.
Valdant V. ir S. Zubovams, Ginkūnų dvaras tapo svarbiu ekonominiu bei kultūriniu centru.1896 m. jie Ginkūnų dvaro rūmų rūsyje įkūrė slaptą lietuvišką pradinę mokyklą, kuri, žandarams apsilankius dvare, būdavo greitai pertvarkoma į dirbtuves, tad ji caro valdininkų nebuvo išaiškinta. Mokyklą lankydavo vyresni dvaro kumečių ir netoliese esančių kaimų vaikai. V. ir S. Zubovai steigė ir kitas mokyklas, jas išlaikė, mokėjo algas mokytojams. Jų įsteigtos ir globojamos Ginkūnų, Naisių, Gubernijos, Dabikinės, Mademrodės mokyklos 1900 m. tapo oficialiomis. Jose iš pradžių buvo dėstoma rusų kalba, o prieš 1905-uosius metus, dar nepanaikinus spaudos lietuviškais rašmenimis draudimo, Zubovų dėka čia slapta buvo dėstoma ir lietuvių kalba (pirmoji mokytoja – Jadvyga Juškytė), o nuo 1905 m. lietuvių kalba čia pradėta dėstyti oficialiai.
V. ir S. Zubovai lietuviškos spaudos draudimo laikotarpiu rėmė knygnešius: Gubernijos dvaro sandėliuose buvo laikomos ir perskirstomos slapta atgabentų laikraščių „Varpas“, „Ūkininkas“, „Naujienos“, „Darbininkų balsas“ siuntos.
Grafienė Sofija kasmet iš savo lėšų skirdavo apie 10000 rublių vien tik švietimo reikalams. Pati inspektuodavo Zubovų įsteigtų mokyklų darbą, vesdavo gamtos pamokas, suaugusiesiems skaitydavo viešas paskaitas. Buvo pedagogė, didelės erudicijos žmogus, domėjosi literatūra, aiškino, kaip žmonėms svarbu stiprinti šeimos ir visuomenės moralę (šias pažiūras išdėstė didaktiniame romane „Szczęscie“ („Laimė“), išleistame 1902 m. Varšuvoje). Nuo 1902 m. Ginkūnų dvaro mokykla pradėjo veikti specialiai jai pastatytame vieno aukšto name, kuris vėliau buvo rekonstruotas į dviejų aukštų pastatą su priestatu. 1922 m. joje buvo įvestas keturių skyrių pradinis mokymas. Ginkūnų pradžios mokyklai 1933 m. buvo suteiktas Sofijos ir Vladimiro Zubovų vardas, taip ji vadinasi ir šiandien. V. Zubovas skatino plačiosios visuomenės skaitymą, dar 1900 m. Didždvario rūmų II aukštą užleido Šiaulių visuomeninei (viešajai) bibliotekai, įsteigė jos draugiją, bibliotekai perleido Šiaulių ekonomijos archyvą ir paskyrė tam darbui tarnautoją. Kurį laiką juo buvo Jonas Jablonskis.
Atvirukas „Šiauliai, grafo Zubovo (Didždvario) rūmai“, išleistas B. Zatorskio apie 1912 m. Juose buvo šeimos vasaros rezidencija, kuri 1920 m. buvo perleista Šiaulių Mokytojų seminarijai. II aukšte nuo 1900 m. veikė V. Zubovo įsteigta visuomeninė (viešoji) biblioteka.
Sofija su vyru Vladimiru ėmė rūpintis ir mokytojų rengimu. Šiauliuose jie norėjo įsteigti mokytojų seminariją, kuri rengtų pradinių mokyklų mokytojus. Būsimai seminarijai miesto centre paskyrė 2 ha dydžio žemės sklypą bei pažadėjo, kol bus pastatyti rūmai seminarijai, suteikti jai patalpas savo rūmuose Didždvaryje. Tam pasiūlymui Švietimo ministerija pritarė ir nutarė nuo 1914 m. rudens įsteigti Šiauliuose mokytojų seminariją, tačiau, kilus Pirmajam pasauliniam karui, steigimo darbai nutrūko. Tik 1920 m., susikūrus Lietuvos respublikai, šis dvaras su inventoriumi ir pastatais buvo perduotas mokytojų rengimui.
Zubovai leisdavo, kad jų dvaruose XIX–XX a. sandūroje vyktų Didžiosios gegužinės – Kauno gubernijos mastu labai ryškūs politiniai ir kultūriniai renginiai, savo masiškumu ir įtaka išjudinę daug šalies nacionalinių procesų. Tokia veiklos tarsi šokių vakaro sambūrio forma buvo pasirinkta po rusų valdžios draudimo bet kokiai organizuotai lietuviškai veiklai. Pirmoji gegužinė ginkūniškio Augustino Janulaičio iniciatyva surengta 1899 m. Aleksandrijos dvare, sekanti – 1902 m. Andrijavos dvare, 1903 m. – Bubiuose, po to – Kairiuose ir taip kasmet iki karo. Daugiausia reikšdavosi Povilo Višinskio telktas jaunimas, ypač studentai, todėl nestigo dainų ir šokių, bet svarbiausia, kad tai buvo puiki proga susiburti mūsų tautiečiams, inteligentams ne tik iš visos Lietuvos, bet ir iš Rusijos, užsienio. Šie aktyvistai svarstė, kaip įveikti spaudos draudimą, plėtoti lietuvišką spaudą, vaduotis iš carizmo priespaudos. Tokiame sambūryje 1902 m. buvo įkurta Demokratų partija.
Zubovų giminės švietėjiška veikla paliko gilų pėdsaką Lietuvos istorijoje. Jų pastangos gerinti švietimo kokybę, skatinti kultūrinį gyvenimą ir puoselėti lietuvių kalbą buvo itin svarbios formuojant modernią Lietuvos visuomenę.
Aleksandra Osulfjevaitė-Zubovienė (1840–1913) su vaikais: Olga, Vladimiru, Dmitrijumi ir Marija. Kairėje stovi dukra Olga, dešinėje glaudžiasi Marija, ant kelių – Dmitrijus. Jiems už nugarų stovi Vladimiras (1862–1933). Apie XIX a. 8 deš. pr. Fot. J. T. Mejeris. 
Gimnazistų gegužinė Ginkūnų pušyne. Trečia iš kairės – Aleksandra Zubovaitė-Fledžinskienė, ketvirtas – Vladimiras Zubovas (1987–1959). Apie XX a. 1 deš. 
Buvę Ginkūnų dvaro rūmai, kurių rūsyje apie 1896 m. buvo įkurta pirmoji Ginkūnų mokykla. Foto D. Sireikio, 1986 m. 
Mokykla Ginkūnuose 1901–1902 m. 
Prievaizdo namas Ginkūnuose. Jame buvo slepiama draudžiama lietuvių spauda. XX a. 8-tas deš. 
Sofija Bilevičiūtė-Zubovienė. Apie XX a. 1-as deš. 
Atvirukas „Šiauliai, mergaičių gimnazija“, išleistas I. Brevdos apie 1902 m. 
