Rašyti pradėjau jau nuo penktos klasės. Pirmieji sąsiuviniai neišliko. Dabar ir galvoju, kur jie dingo. Gal, sakau, sudegė krosnyje arba nelaiminguosius sugraužė pelės…
O literatūros gudrybių mane mokė literatas Kazys Virmauskas.
Per amželį parašiau tris romanus, daug apysakų, apsakymų, pjesių, humoreskų, epigramų, eilėraščių, straipsnių, apybraižų.
Kūrybą spausdino „Laikas“, „Šiaulių naujienos“, „Šiaulių kraštas“, „Tarp knygų“, „Šluota“, „Valstiečių laikraštis“, „Ūkininko patarėjas“ ir kiti.
ANTANAS BUDZINSKAS. Kur lygumos dalgį kala… , 2002, p. 4
Išbandė turbūt visus kūrybos žanrus: pjesę, apybraižą, humoreską, apsakymą, eilėraštį, epigramą, straipsnį, apysaką, romaną…
Pasak ANTANO BUDZINSKO, „… Spaudoje pradėjau bendradarbiauti būdamas trylikos metų. Pirmąją korespondenciją 1953 m. išspausdino buvusio Žagarės rajono laikraštis“.
Pamėgęs knygas jau vaikystėje, paskatintas tuomečio Šiaulių pedagoginio instituto dėstytojo Jono Linkevičiaus, poeto Rimanto Kluso, rašė įvairiomis temomis straipsnius, informacijas, grožinius kūrinius.
Parašė tris romanus, daug apsakymų, apysakų, pjesių, humoreskų, epigramų, eilėraščių, straipsnių, apybraižų, parengė daug vertingų, brandžių kraštotyros darbų, vertė iš rusų kalbos humoreskas, apsakymus, rašė dienoraštį…
Deja, būdamas kuklus ir paprastas kaimo intelektualas, neturėjo įtakingų rėmėjų, galinčių pagelbėti knygos leidyboje. Po jo ramia, sakytum, stojiška laikysena, slėpėsi subtilus ir sarkastiškas humoras, nors jo būdą atspindi dažnai kartoti žodžiai „Vienatvė – draugė mano, didžiulė vertybė“. Sielvartas dėl mamos mirties, kitų, vyriškai ir nebyliai prie stalo pateikta paguoda ne visada gelbėjo ir padėjo gyvenime.
Pirmoji ir vienintelė kukli 64 puslapių knygelė „Kur lygumos dalgį kala“ išleista tik 2002 m. Joje pateikiama įvairiu laiku parašyta poezija, epigramos, apsakymai, atskleidžiantys kaimo žmogaus gyvenimą. Į jį autorius žvelgia ir lyriškai, ir su humoru. Ši knygelė tik nedidelė literato kūrybos dalis.
Dalis kūrybos – eilėraščiai, humoreskos, proza publikuota rinkiniuose „Lenkiuosi žemės balsui“ (1990), „Sėkmės akimirkos“ (2001), monografijoje „Šakynos kraštas“, periodiniuose leidiniuose „Laikas“, „Šiaulių naujienos“, „Tarp knygų“, „Šluota“, „Ūkininko patarėjas“, „Valstiečių laikraštis“, „Laisvė“, „Mūsų kraštas“ (1993).
Didžioji dalis jo kūrybos paveldo, ypač vaizdinga ir tarmiškai mišria šnekta parašyti romanai, apysakos liko rankraščiuose, kuriuos jo brolis Saulius Jonas (1946–2018) su autorinėmis teisėmis perdavė Šiaulių rajono savivaldybės viešajai bibliotekai.
Atrinkus brandžiausius literato Antano Budzinsko kūrinius, kurių dauguma nepublikuoti, papildžius jį pažinojusių žmonių atsiminimais ir bibliografija 2019 m. išleista knyga „Vienatvė – draugė mano…“.
