APŠVIESTOJI: pasauliniu bestseleriu tapęs kvapą gniaužiantis autobiografinis pasakojimas apie pabėgimą iš atsiskyrėliškos radikalios mormonų šeimos.
Westover, Tara (1986-). Apšviestoji : [atsiminimai] / Tara Westover ; iš anglų kalbos vertė Aušra Stanaitytė-Karsokienė. – Vilnius : Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla, [2018] (Vilnius : BALTO print). – 453, [2] p. ; 22 cm. – Virš. antr. ir aut. nenurodyti. – Orig. antr.: Educated. – Bibliogr. vertėjos nuorodose: p. 450-452. – Tiražas 2000 egz.. – ISBN 978-609-480-051-1 (įr.) [žiūrėta 2020-02-08]. Prieiga per internetą:https://www.knygos.lt/lt/knygos/apsviestoji/
Bubių bibliotekos skaitytojos mintys, perskaičius Taros Westover knygą „Apšviestoji“:
Internete apstu informacijos apie šią knygą. Tiesą pasakius, aš pati prieš pradėdama skaityti žinojau apie knygą tik tiek, kad tai autorės Taros Westover memuarai. Dar vieną faktą žinojau, kad bus pasakojama apie radikalių survivalistų mormonų šeimos gyvenimo ypatumus. Tikrais faktais paremtas autobiografinis pasakojimas nuo pirmų eilučių įtraukė į sveiku protu nesuvokiamą įvykių sūkurį, kuris autorei iki tam tikro momento atrodė visiškai normalus: nėjimas į mokyklą, nes pasak tėvo – tai reiškė vaikus atiduoti į velnio rankas, gydytojų atsisakymas, esant net gyvybei gresiantiems sužalojimams, kurių visi šeimos nariai patyrė begalę (lūžiai, nudegimai, smegenų sukrėtimai, įvairios traumos), tėvo įsivaizduojamas pasaulio pabaigos artėjimas ir ruošimasis išlikti, fizinis ir psichologinis (manipuliacija, kontrolė, žeminimas) smurtas. Žinoma, tai vaikystė – vaikas dar besąlygiškai tiki savo tėvais ir jie yra jam Dievai. Deja, vaikystės žaizdas autorė gydosi iki šiol.
Neįtikėtina, bet veiksmas, realūs įvykiai vyksta XX a. pabaigoje ir XXI a. pradžioje. Skaitant apie autorės išgyventus faktus, situacijas, reikėjo ne kartą įsignybti, kad čia nūdiena. Taip taip, ir tai Amerika! Amerika ne pirtyje ar kur kitur, o Aidaho valstijoje. Knygoje aprašyti įvykiai apie rugsėjo 11 d. teroro išpuolį ir dvynių griūtį galutinai įtikino, kad čia ne viduramžiai, o šie laikai.
Šeimoje septyni vaikai, kurių gimimo datų net tėvai tiksliai neatsimena, nes vaikai gimė namie ir neturi gimimo liudijimų (vėliau buvo išduoti, nurodant apytiksles datas). Tara mažiausioji. Pirmieji trys vaikai lankė mokyklą, tačiau tėvas juos atsiėmė, nes, jo įsitikinimu, pati geriausia ir mažiausiai luošinanti vaikus mokykla yra namie. Vaikus namie mokė mama. Tara taip pat mokėsi namuose ir pirmą kartą į mokslo įstaigą įžengė tik septyniolikos metų. Jos socialiniai, bendravimo įgūdžiai, pasaulio suvokimas ir žinios buvo riboti, nes su niekuom be šeimos narių artimai nebendravo ir Taros mokykla buvo šeima bei gyvenimas ant kalno. Taros pasaulis buvo persmelktas tėvo paranojiško ruošimosi Bjaurasties dienoms, t.y. pasaulio pabaigai, kuri taip ir neatėjo, o tėvas ir toliau jai ruošėsi. Taip pat brolio Šono žiauriu elgesiu – psichologiniu ir fiziniu smurtu bei mamos „aklumu“ ne tik dėl brolio, bet ir daugelio dalykų, kas vyko šeimoje. Tara nepakluso savo šeimai ir sėkmingai mokėsi koledže, ne viename universitete, kur įgijo humanitarinių mokslų bakalauro, filosofijos magistro ir istorijos mokslų daktaro laipsnius. Santykius su tėvais Tara nutraukė. Ją palaikė vienintelis brolis, kuris taip pat paliko kalną dėl mokslo ir kitokio gyvenimo.
Autorė pačioje pradžioje pamini, kad jos mirusi močiutė, t.y. jos mamos mama, karste gulėjo be malonios šypsenos, kurią ji dėvėjo kaip geležinę kaukę. „Močiutė buvo vienintelis žmogus, kuris galėjo suprasti, kas man darosi. Kaip mano gyvenimą sužalojo paranoja ir fundamentalizmas, kaip jie atėmė iš manęs žmones, kurie man buvo svarbūs, ir vietoj jų paliko tik mokslo laipsnius ir diplomus – respektabilumo atmosferą.“
Beprotystė, fanatizmas ir šeima. Vaikystės traumos ir jų ilgi šešėliai, kurie persekioja visą gyvenimą. Laisvės ir savo gyvenimo kūrimo kaina. Man ši knyga apie tai.
Laima Kvedarienė,
Bubių bibliotekos skaitytoja
Jūra Valuckienė,
Bubių bibliotekos vyresnioji bibliotekininkė