,,Atrodė, kad dar truputis, ir jos kūnas subyrės į gabalus, bet ji vis tiek jautė, kaip kažkas viduje priešinasi tam subyrėjimui. Ten daužėsi jos širdis. Nesudužusi, neplyšusi – vis dar sveika ir vis dar plakanti. Pamažu ji vėl surankiojo save iš naujo.“
Barbadosas, 1834-ieji. Skelbiama vergovės pabaiga, tačiau laimės šūksnius greitai užtemdo žinia, kad pagal įstatymą buvę vergai plantacijose turės atidirbti dar šešerius metus. Išsvajota laisvė tėra naujas tolesnės prievartos ir beteisiškumo vardas, todėl Rachelė supranta, kad vienintelė išeitis – bėgti. Ji ryžtasi rizikuoti ir pamėginti rasti penkis iš jos atimtus vaikus. Ji nesustoja. Nuo saulėtekio iki saulėlydžio, per cukranendrių ir kavamedžių laukus, sraunius vandenis, tankius Britų Gvianos miškus, kaitros išdegintas Trinidado plynes. Michėjas, Merė Greisė, Mersė, Čerė Džeinė, Tomas Augustas – penki tarsi malda kartojami vardai, penki Rachelę persekiojantys veidai. Ji nebus laisva, kol jų neras. Rachelė nurims tik sužinojusi, kas jiems nutiko.
Labai jautri istorija. Man, kaip mamai, skaityti buvo ir sunku, ir skaudu. Vien jau tai, kad autorė rašo remdamasi tikrais faktais, knygą daro dar labiau paveikesne skaitytojui. Pagrindinė veikėja Rachelė visų pirma yra motina, kuri prarado ne vieną savo vaiką, bet niekada neprarado vilties juos susigrąžinti. XIX amžiaus pradžioje Barbadose vyravo vergystė. Kuomet iš motinų atimdavo ir ką tik gimusius, ir jau paaugusius vaikus. Tačiau Rachelė ryžtasi rizikuodama savo pačios gyvybe susirasti penkias dar gyvas savo atžalas. Šiandien Karibai mums primena rojų. Tačiau po gražiu paviršiumi glūdi skaudi, didinga praeitis. Ir tik viena aišku – motina visada dėl savo vaikų padarys viską.
Šią knygą galite rasti Šiaulių rajono savivaldybės Vytauto Vitkausko viešojoje bibliotekoje arba bibliotekų virtualių paslaugų portale ibiblioteka.lt.
Knyginėtoja Vilma