Kada lietuviai ėmė vadintis vardais, šiandien pasakyti sunku. Tačiau šį reiškinį, pasak Vilniaus universiteto Baltistikos katedros profesorės Daivos Sinkevičiūtės, lėmė to meto realijos ir gyvenimas. Iš lietuvių leksikos atsiradusiais vardais iš pradžių žmonės vadinti pagal jų išvaizdą ar būdo ypatybes, vartojant žodžius netiesiogine prasme. Pasak profesorės, gali būti, kad vaiką vadinant paukščiu, gyvūnu tikėta, kad ir žmogus turės tų galių, kurių turi jo vardo būtybė. Vardo vertė priklauso nuo pačių žmonių, kaip jie mato ir suvokia pasaulį, koks tas jų pasaulis yra ir kur tęsiasi jo horizontas. O tėvams, davusiems vaikui vardą, tas vardas visada yra vertingas, nes tai yra jų vaiko vardas ir jį jie tapatina su savo vaiku.
Žmogaus tautinis vardas – tai nenutrūkstama gija, siejanti ir palaikanti ryšį su savo protėvių šaknimis. Lietuviškas vardas – tai pagarba savo protėvių žemei, papročiams, kalbai ir tautai. O koks gražiausias lietuviškas vardas yra Gruzdžių Augustino Griciaus bibliotekos lankytojams? Pažymint Lietuvių kalbos dienas, vasario 16 d. – kovo 11 d. bibliotekoje vyko akcija „Renkame gražiausią lietuvišką vardą“. Surašyti apie 200 vardų, iš kurių dažniausiai pasikartojo vyriški vardai: Martynas (12), Jonas (10), Rokas (8); moteriški vardai: Milda (10), Rūta (8), Urtė (7).
Gruzdžių Augustino Griciaus bibliotekos vyresn. bibliotekininkė Jurgita Jasiškytė
Nuotraukos Jurgitos Jasiškytės
